Kardinolas Rišeljė (Armand Jean du Plessis) — Prancūzijos vyriausiasis ministras

Kardinolas Rišeljė — įtakingas XVII a. Prancūzijos vyriausiasis ministras, valstybės centralizacijos architektas, užsienio politikos strategas ir kolonijų gynėjas.

Armand Jean du Plessis, geriau žinomas kaip kardinolas Richelieu (1585 m. rugsėjo 9 d. – 1642 m. gruodžio 4 d.), buvo reikšmingas prancūzų dvasininkas, didikas ir valstybės veikėjas. Pilnas jo vardas ir pavardė buvo Armand Jean du Plessis. Vėliau jis buvo tituluotas Rišeljė ir Fronsako hercogu. Gimtasis miestas – Paryžius; savo karjerą jis sujungė aukštas bažnytines pareigas su aktyvia politine veikla karalystėje.

Bažnytinė karjera ir įsitraukimas į politiką

Norėdamas išlaikyti Liusono vyskupiją, Armandas Žanas turėjo tapti vienuoliu. Jis įstojo į Grande Chartreuse, pagrindinį kartūzų ordino vienuolyną. Šis vienuolynas yra Izero departamente, netoli Grenoblio. Palyginimui, Luçon yra netoli La Roche-sur-Yon. 1607 m. jis buvo įšventintas vyskupu – tam gavo popiežiaus dispensą, nes būdamas 21 metų buvo per jaunas pagal kanonų teisę. Vėliau jis ėmėsi aktyvios administracinės veiklos vyskupijoje, išgarsėjo kaip geras organizatorius ir skolų tvarkytojas.

Valstybės sekretorius, kardinolas ir vyriausiasis ministras

1616 m. Rišeljė įsitraukė į politiką ir tapo valstybinės administracijos veikėju; 1616 m. jis buvo paskirtas valstybės sekretoriumi. Greitai jis kėlėsi karjeros laiptais tiek Bažnyčioje, tiek valstybėje: 1622 m. suteiktas kardinolo titulas, o 1624 m. jis tapo vyriausiuoju karaliaus Liudviko XIII ministru. Šiame poste Rišeljė išbuvo iki savo mirties 1642 m.; po jo mirties vyriausiuoju ministru tapo kardinolas Jules'is Mazarinas.

Vidaus politika: centralizacija ir tvarka

Kardinolas de Richelieu dažnai buvo vadinamas karaliaus vyriausiuoju ministru, todėl kartais jį laiko pirmuoju modernaus ministro pirmininko tipu. Jo pagrindinis tikslas – stiprinti karaliaus valdžią ir užgniaužti vidaus frakcijas bei didikų autonomiją. Siekdamas centralizuoti valdžią, jis:

• plėtė karinės ir civilinės administracijos aparatus, ypač intendantų sistemą, kuri tiesiogiai ataskaitinga centrinei valdžiai ir ribojo provincijų didikų įtaką;
• susidorodavo su didikų sąmokslų grėsmėmis ir siaurino jų teisines bei finansines galias;
• naudojosi slaptomis žvalgybos priemonėmis ir administraciniais įrankiais (kartais vadinamais rezonanso „raison d'État“ taikymu), kad išlaikytų tvarką ir informaciją apie politinius priešininkus;
• griežtai kovėsi su Huguenotų (prancūzų protestantų) politine jėga: žymiausias pavyzdys – La Rochelle apgultis (1627–1628), po kurios Huguenotams buvo smarkiai apribotos politinės laisvės.

Žinomas incidentas – 1630 m. vadinamasis Jour des Dupes (Apgaulės diena), kai Rišeljė beveik neteko galios dėl pilietinių intrigų, tačiau išlaikė karaliaus pasitikėjimą ir savo postą.

Užsienio politika ir karai

Pagrindinis jo užsienio politikos tikslas buvo mažinti Austrijos ir Ispanijos Habsburgų dominavimą Europoje. Nors jis buvo Romos katalikų kardinolas, Rišeljė nevengė sudaryti sąjungų su protestantų valdovais ir remti jų karines pastangas, jei tai atitiko Prancūzijos interesus. Jo laikotarpį ženklino Europą apėmęs Trisdešimties metų karas, o Prancūzija įsijungė į jį diplomatiniais ir finansiniais veiksmais, vėliau ir karinėmis operacijomis.

Tarp svarbių užsienio veiksmų – finansinė ir diplomatinė parama Švedijai bei kitoms jėgoms, kurios kovojo prieš Habsburgus, taip pat aktyvūs žygiai ir diplomatija prieš Ispaniją. Šios priemonės buvo skirtos išstumti Habsburgų įtaką iš Vakarų Europos ir sustiprinti Prancūzijos padėtį kontinente.

Kolonijos, ekonomika ir laivynas

Rišeljė rūpinosi ne tik Europa – jis skatino Prancūzijos kolonijinę plėtrą. Kaip Samuelio de Šampleno ir Kvebeko išsaugojimo šalininkas, jis įkūrė Compagnie des Cent-Associés ir ėmėsi priemonių, kad pagal Sen Žermen-en-Lajė sutartį Kvebekas būtų grąžintas de Šampleno vadovaujamai prancūzų valdžiai po to, kai 1629 m. gyvenvietę užėmė anglų privatieriai. Šios iniciatyvos prisidėjo prie to, kad kolonija galėjo vystyti prancūzakalbę kultūrą Šiaurės Amerikos teritorijoje. Jis taip pat skatino jūrų laivyną ir prekybą, suvokdamas, kad jėga jūroje svarbi valstybės galiai.

Kultūra, mokslas ir mecenatystė

Rišeljė garsėjo meno ir mokslo mecenavimu. Visų pirma jis prisidėjo prie Prancūzų akademijos (Académie française) įkūrimo 1635 m. – šios institucijos uždavinys buvo rūpintis prancūzų kalbos tvarka ir kultūros sklaida. Jis palaikė menininkus, literatus ir architektus; jo rėmimo dėka buvo statomi rūmai (pavyzdžiui, Château de Richelieu), plėtojama teatro ir literatūros veikla.

Asmenybė, stilius ir kultūrinis paveikslas

Rišeljė dažnai buvo vadinamas slapyvardžiu l'Éminence rouge („Raudonoji eminencija“) – vardas kilo iš raudonų kardinolo rūbų atspalvio ir iš „eminencijos“ garbingos kreipinės. Jo asmenybė dažnai vaizduojama kaip griežta, racionali ir strategiška; naudojama terminologija raison d'État (valstybės reikalas) atspindi jo politinį požiūrį: valstybės išlikimas ir stiprybė aukščiau moralinių ar asmeninių interesų.

Istorinėje ir populiariojoje kultūroje Rišeljė turi dviprasmišką paveldą: vieni jį giria kaip valstybės modernizatorių ir centralizacijos architektą, kiti – kritikuoja kaip autoritarinį manipuliatorių. Aleksandro Diuma literatūrinis vaizdinys („Trijų muškietininkų“ serija) dažnai pateikė jį kaip intrigų meistrą ir antagonistą, kas prisidėjo prie jo tarptautinio įvaizdžio.

Paveldas ir reikšmė

Rišeljė paliko gilų pėdsaką Prancūzijos politinėje struktūroje: jis sustiprino monarchijos aparato vaidmenį, išplėtė valstybės biurokratiją ir užtikrino, kad centrinė valdžia galėtų veiksmingiau kontroliuoti regionus. Jo politika ir priemonės tapo kertinėmis prielaidas vėlesnės absoliutinės karalystės formavimuisi. Tačiau jo metodai – politinės intrigų slaptumas, represijos ir griežta centralizacija – sulaukė tiek pagyrų, tiek rimtos kritikos.

Mirė Paryžiuje 1642 m. gruodžio 4 d. Jo įtaka prancūzų valstybei ir Europos diplomatijai išliko ilgam, o jo paveldas – sudėtingas, daugialypis ir plačiai nagrinėjamas istorikų bei kultūros kūrėjų.

Klausimai ir atsakymai

K: Koks buvo pilnas kardinolo Rišeljė vardas?

K: Kiek metų buvo kardinolui Richelieu, kai jis tapo vyskupu?

K: Kada kardinolas Richelieu tapo karaliaus Liudviko XIII vyriausiuoju ministru?

K: Kokį titulą kartais sakoma, kad kardinolas Richelieu turėjo?

K: Ko kardinolas Richelieu siekė politinėje srityje?

Paieška pagal raidę