Erik Satie

Jo gyvenimas

Ankstyvieji metai

Jis gimė kaip Alfredas Erikas Leslis Satie, bet užaugęs visada rašė savo vardą "Erikas". Jo tėvas dirbo laivybos versle, bet vėliau šeima persikėlė į Paryžių. Jis buvo dar visai mažas, kai mirė jo motina ir jis buvo išsiųstas atgal į gimtinę Honfleur, kur jį augino tėvo tėvai. Tačiau jo močiutė nuskendo, todėl jis vėl buvo išsiųstas į Paryžių, kur jį mokė tėvas. Jo tėvas vėl vedė. Jo naujoji žmona buvo pianistė ir išsiuntė jaunąjį Eriką mokytis groti fortepijonu Paryžiaus konservatorijoje.

Satie nekentė fortepijono pamokų. Jo mokytojas sakė, kad jis buvo tingiausias konservatorijos mokinys. Jam prastai sekėsi skaityti iš klausos, bet jis ir toliau mokėsi, nes tai jam būtų leidę atlikti tik vienerius metus karinės tarnybos, o ne penkerius. Iš tikrųjų jis ištarnavo mažiau nei metus, nes sąmoningai susirgo bronchitu. Kol pasveiko, jis pradėjo kurti. Tėvas išleido kelias jo parašytas dainas. Tačiau jis nesutarė su šeima ir 1887 m. išėjo iš namų.

Jaunasis Satie

Netrukus Satie susipažino su daugeliu garsiojo kabareto "Chat Noir" žmonių. Jis užsiaugino ilgus plaukus, dėvėjo fraką ir skrybėlę. Jis parašė baletą, kuris daugumą žmonių šokiravo. Jis susidraugavo su Debussy, kuris buvo vienas iš nedaugelio žmonių, supratusių rimtas neįprasto Satie elgesio priežastis.

1890 m. jis persikėlė į naujus kambarius viršutiniame namo aukšte, kad žmonės, kuriems buvo skolingas pinigų, negalėtų jo pasiekti. Jis stengėsi kurti paprastu stiliumi, domėjosi mistine religija ir gotikos menu. Jis paveldėjo nedidelę pinigų sumą, už kurią nusipirko sau septynis aksominius kostiumus, kurie visi buvo visiškai vienodi: po vieną kiekvienai savaitės dienai. Jis įkūrė bažnyčią, pavadintą Église Métropolitaine d'Art de Jésus Conducteur (Metropolitinė Jėzaus Dirigento meno bažnyčia), tačiau bažnyčiai niekas, išskyrus jį patį, nepriklausė.

1898 m. pabaigoje jis persikėlė į Arceuil, Paryžiaus priemiestį. Ten jis praleido visą likusį gyvenimą. Nustojo koncertuoti viešai ir užsidirbdavo grodamas pianinu kavinėse ir užeigose. Kiekvieną rytą jis pėsčiomis įveikdavo 10 km iki Paryžiaus, pakeliui sustodamas kavinėse išgerti ar kurti. Jis dėvėjo skrybėlę su skrybėlaite, sparnuota apykakle ir visada nešiojosi susuktą skėtį. Jei lijo, skėtį laikė po paltu, kad jis būtų sausas. Jis taip pat nešiojosi plaktuką, jei kas nors jį užpultų. Vėlai vakare jis vėl grįždavo namo pėsčiomis arba grįždavo paskutiniu traukiniu. Jo bute buvo baisi netvarka.

Šlovės šlovė

1905 m., būdamas 39 metų, jis vėl tapo studentu ir mokėsi muzikos "Schola Cantorum". Jis norėjo tapti geresniu kompozitoriumi. Išmoko rašyti fugas. Savo muzikoje vis dar mėgo naudoti parodiją.

1911 m. Maurice'as Ravelis viešai atliko keletą Satie kūrinių fortepijonui. Staiga žmonės ėmė pastebėti Satie. Jie suprato, kad jis buvo vienas pirmųjų impresionistų kompozitorių. Debussy atliko jo "Gymnopédies" aranžuotę orkestrui. Muzikos kritikai pradėjo rašyti straipsnius apie Satie. Jis pagaliau tapo garsus. Buvo išleista keletas jo humoristinių fortepijoninių pjesių. Iš savo kompozicijų jis uždirbdavo šiek tiek pinigų, todėl galėjo atsisakyti grojimo kabaretuose. Jis susipažino su Jeanu Cocteau, kuris supažindino jį su Diagilevu, kuriam jis parašė muziką spektakliui "Paradas". Vieniems ji patiko, kitiems nepatiko, bet žmonės atkreipė į jį dėmesį. Jis buvo paprašytas parašyti daugiau teatro muzikos. Jis padarė labai didelę įtaką šešiems kompozitoriams, kurie buvo vadinami "Les Six". Jo paprašė parašyti simfoninę dramą, kurią jis pavadino "Sokratas". Daugelis muzikų mano, kad tai geriausias jo kūrinys.

Paskutiniai metai

XX a. trečiajame dešimtmetyje jis parašė daug straipsnių į laikraščius ir žurnalus, buvo susijęs su Dada meno judėjimu. Jo baletai "Relâche" ir "Mercure" šokiravo žiūrovus, kai buvo parodyti pirmą kartą. Relâche yra ankstyvas pavyzdys to, kas vėliau tapo susvetimėjimo teatru.

Satie išgėrė daug alkoholio ir susirgo. Jis susirgo kepenų ciroze ir 1925 m. mirė. Kai po jo mirties draugai pateko į jo butą, jame buvo tiek daug netvarkos, kad jiems teko išmesti du vežimėlius šiukšlių, kol jie galėjo prieiti prie jo dokumentų ir rankraščių.

Jo muzika

Satie didžiąją gyvenimo dalį buvo susijęs su šokiu, teatru ir kabaretu, todėl daug jo muzikos skirta būtent jiems. Savo muzikoje jis nuolat išbandydavo naujas idėjas. Jis gebėjo rašyti vėlyvojo romantizmo stiliumi su chromatinėmis harmonijomis, tačiau rašė ir modernesniais stiliais, dažnai pasitelkdamas labai paprastas idėjas. Jam visada labiau rūpėjo gražios melodijos, o ne sudėtingų ritmų rašymas. Trys jo "Gymnopédies" iki šiol yra labai populiarios. Atrodo, kad jos atkeliavo iš senamadiško pasaulio, kuriame vyrauja didelis paprastumas. Jo trys Gnossiennes (1890) skamba labiau rytietiškai, o Satie į muziką įrašė keletą labai keistų pastabų. Jo fortepijoninė pjesė "Vexations" (1893 m.) - tai trumpas kūrinys su keistais chromatiniais akordais, kuriuos pianistas vėliau turi groti 840 kartų. Uspud buvo ankstyvas pavyzdys to, kas vėliau tapo "absurdo teatru". Visas tekstas buvo parašytas mažosiomis raidėmis: tai buvo padaryta pirmą kartą. Jis parašė daug kabareto dainų.

Vėliau, po studijų "Schola Cantorum", jis išgarsėjo ir parašė daugybę fortepijoninių kūrinių su juokingais pavadinimais ir keistais komentarais (pvz., "kaip slavius su danties skausmu"). Parado keistus instrumentus, pavyzdžiui, rašomąsias mašinėles. Sokratas buvo rimčiausias jo kūrinys.

Po jo mirties visi žmonės, kuriuos jis įžeidė, apie Satie rašė, kad jis buvo blogas kompozitorius. Dėl to jis buvo beveik pamirštas, kol septintajame dešimtmetyje jo muzika susidomėjo Johnas Cage'as ir vėl ją išpopuliarino. Satie muzika ir idėjos dažnai įkvėpdavo daugelį siurrealistų menininkų.