Erikas Satie — prancūzų kompozitorius, minimalizmo ir ekscentrikos pionierius
Erikas Satie — ekscentriškas Prancūzijos kompozitorius, minimalizmo ir novatoriškų idėjų pradininkas. Atrask Gymnopédies, unikalią muziką ir jo įtaką XX a.
Erikas Satie (gimė 1866 m. gegužės 17 d. Honfleure (Prancūzija), mirė 1925 m. liepos 1 d. Paryžiuje) - prancūzų kompozitorius. Jį dažnai prisimename ne tik dėl muzikos, bet ir dėl ekscentriškos asmenybės: Satie mėgo ironiją, netikėtus pavadinimus ir paaiškinimus savo partitūrose. Kartais kūrinių pavadinimai ar prierašai prie natų būdavo patys savaime meno kūriniai, pavyzdžiui, užrašai ar instrukcijos, atskleidžiančios jo žaismą ir satyrinę nuostatą.
Geriausiai žinomos jo ankstyvosios kompozicijos yra trys pjesės fortepijonui, vadinamos Gymnopédies (parašytos 1888 m.). Pirmoji iš jų — labai žinomas kūrinys: paprasta, melodinga linija ant švelnaus akompanimento, su erdvės ir tylos pojūčiu. Be Gymnopédies, jis parašė ir Gnossiennes — kūrinius, kuriuose matyti jo polinkis į paprastumą, modalumą ir kartojimą kaip ekspresijos priemonę. Vėliau Satie eksperimantavo su neįprastais garsais ir instrumentais — kartais savo pastatymams įtraukė sirenas ir rašomąsias mašinėles arba kitus kasdienio gyvenimo garsus.
Stilius, idėjos ir įtaka
Satie buvo svarbi figūra XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Prancūzijos muzikos raidai. Daug kas Satie idėjose atrodė nauja ir netradiciška: jis dažnai vengė pernelyg sudėtingos registrų konstrukcijos, rinkosi paprastumą, kartojimą ir atvirą harmoninę struktūrą. Dalis jo eksperimentų — labai chromatinė muzika ir ankstyvosios minimalizmo idėjos — vėliau tapo įtakingos kitiems kompozitoriams. Satie aktyviai domėjosi ir kitais menais: literatūra, literatūra ir tapyba jam buvo artimos sritys; jis bendradarbiavo su poetais ir dailininkais, dirbo scenoje ir kabaretuose, o jo kūryba dažnai persmelkta konceptualios idėjos ir teatro elementų. Satie taip pat buvo susijęs su idėjomis, kurias Prancūzijoje plėtojo judėjimai, pažymėti sąvoka esprit nouveau (naujoji dvasia) Pirmojo pasaulinio karo metais.
Svarbiausi kūriniai ir eksperimentai
- Gymnopédies (1888) – trumpi, meditatyvūs fortepijoniniai kūriniai, tapę vienais iš atpažįstamiausių Satie darbų.
- Gnossiennes – serija numeruotų pianistinių pjesių, kuriose aiškūs modalūs dariniai ir ritminis laisvumas.
- Vexations – trumpas, gondolas panašus fragmentas, šalia kurio buvo užrašyta rekomendacija jį kartoti 840 kartų; tai vienas žinomiausių Satie konceptualaus ir ankstyvojo minimalizmo pavyzdžių.
- Parade (balletas, 1917) – scenoje naudotos netradicinės garso priemonės ir kasdienės buities garsai; bendradarbiavo su Jean Cocteau, Pablo Picasso ir Léonide Massine.
- Idėja apie musique d'ameublement (liet. „baldų muzika“) – muzika kaip fonas kasdieniam gyvenimui, ši koncepcija laikoma ankstyvu ambientinės muzikos prototipu.
Satie stilistinės idėjos ir požiūris į muziką darė įtaką įvairiems XX a. menininkams: impresionistams, neoklasicistams, avangardui, tarp jo įtakos gavėjų minimi kūrėjai ir grupės — Claude Debussy, Maurice Ravel, menininkų ratas, susijęs su periodu „Les Six“, dadaistai bei vėliau minimalizmo ir eksperimentinės muzikos autoriai, pavyzdžiui, John Cage. Jo dėmesys paprastumui, repeticijai, tylaus ir atšiauraus skambesio vertinimas paskatino naujus kompozicijos kelius ir idėjas apie muzikos vaidmenį visuomenėje.
Ekscentriškumas ir palikimas
Satie asmenybę ir viešą įvaizdį formavo ne tik muzika: jis rašė keistus komentarus prie natų, kūrė „dokumentus“ apie savo gyvenimą su ironija, gyveno bohemiškai Paryžiaus Menų kvartale ir tapo legenda dėl savo ekscentriškų papročių. Nors kai kurie kritikai jo kūrybą anksčiau nuvertino kaip „per daug paprastą“, vėliau Satie buvo pervertintas kaip vienas iš mažosios formos, idėjos ir scenos muzikos meistrų, kurio darbai turėjo didelę įtaką XX a. muzikos raidai.
Šiandien Erikas Satie vertinamas ne tik dėl savo „keistų poelgių“, bet pirmiausia dėl ryškaus estetinio balsio, inovatyvių idėjų ir gebėjimo paprastumu pasiekti emocinį bei intelektualinį poveikį — tai daro jį svarbiu tiltu tarp romantinio paveldėto ir moderniųjų XX a. muzikos praktikų.
Erikas Satie 1920 m.
Satie namas Honfleure
Jo gyvenimas
Ankstyvieji metai
Jis gimė kaip Alfredas Erikas Leslis Satie, bet užaugęs visada rašė savo vardą "Erikas". Jo tėvas dirbo laivybos versle, bet vėliau šeima persikėlė į Paryžių. Jis buvo dar visai mažas, kai mirė jo motina ir jis buvo išsiųstas atgal į gimtinę Honfleur, kur jį augino tėvo tėvai. Tačiau jo močiutė nuskendo, todėl jis vėl buvo išsiųstas į Paryžių, kur jį mokė tėvas. Jo tėvas vėl vedė. Jo naujoji žmona buvo pianistė ir išsiuntė jaunąjį Eriką mokytis groti fortepijonu Paryžiaus konservatorijoje.
Satie nekentė fortepijono pamokų. Jo mokytojas sakė, kad jis buvo tingiausias konservatorijos mokinys. Jam prastai sekėsi skaityti iš klausos, bet jis ir toliau mokėsi, nes tai jam būtų leidę atlikti tik vienerius metus karinės tarnybos, o ne penkerius. Iš tikrųjų jis ištarnavo mažiau nei metus, nes sąmoningai susirgo bronchitu. Kol pasveiko, jis pradėjo kurti. Tėvas išleido kelias jo parašytas dainas. Tačiau jis nesutarė su šeima ir 1887 m. išėjo iš namų.
Jaunasis Satie
Netrukus Satie susipažino su daugeliu garsiojo kabareto "Chat Noir" žmonių. Jis užsiaugino ilgus plaukus, dėvėjo fraką ir skrybėlę. Jis parašė baletą, kuris daugumą žmonių šokiravo. Jis susidraugavo su Debussy, kuris buvo vienas iš nedaugelio žmonių, supratusių rimtas neįprasto Satie elgesio priežastis.
1890 m. jis persikėlė į naujus kambarius viršutiniame namo aukšte, kad žmonės, kuriems buvo skolingas pinigų, negalėtų jo pasiekti. Jis stengėsi kurti paprastu stiliumi, domėjosi mistine religija ir gotikos menu. Jis paveldėjo nedidelę pinigų sumą, už kurią nusipirko sau septynis aksominius kostiumus, kurie visi buvo visiškai vienodi: po vieną kiekvienai savaitės dienai. Jis įkūrė bažnyčią, pavadintą Église Métropolitaine d'Art de Jésus Conducteur (Metropolitinė Jėzaus Dirigento meno bažnyčia), tačiau bažnyčiai niekas, išskyrus jį patį, nepriklausė.
1898 m. pabaigoje jis persikėlė į Arceuil, Paryžiaus priemiestį. Ten jis praleido visą likusį gyvenimą. Nustojo koncertuoti viešai ir užsidirbdavo grodamas pianinu kavinėse ir užeigose. Kiekvieną rytą jis pėsčiomis įveikdavo 10 km iki Paryžiaus, pakeliui sustodamas kavinėse išgerti ar kurti. Jis dėvėjo skrybėlę su skrybėlaite, sparnuota apykakle ir visada nešiojosi susuktą skėtį. Jei lijo, skėtį laikė po paltu, kad jis būtų sausas. Jis taip pat nešiojosi plaktuką, jei kas nors jį užpultų. Vėlai vakare jis vėl grįždavo namo pėsčiomis arba grįždavo paskutiniu traukiniu. Jo bute buvo baisi netvarka.
Šlovės šlovė
1905 m., būdamas 39 metų, jis vėl tapo studentu ir mokėsi muzikos "Schola Cantorum". Jis norėjo tapti geresniu kompozitoriumi. Išmoko rašyti fugas. Savo muzikoje vis dar mėgo naudoti parodiją.
1911 m. Maurice'as Ravelis viešai atliko keletą Satie kūrinių fortepijonui. Staiga žmonės ėmė pastebėti Satie. Jie suprato, kad jis buvo vienas pirmųjų impresionistų kompozitorių. Debussy atliko jo "Gymnopédies" aranžuotę orkestrui. Muzikos kritikai pradėjo rašyti straipsnius apie Satie. Jis pagaliau tapo garsus. Buvo išleista keletas jo humoristinių fortepijoninių pjesių. Iš savo kompozicijų jis uždirbdavo šiek tiek pinigų, todėl galėjo atsisakyti grojimo kabaretuose. Jis susipažino su Jeanu Cocteau, kuris supažindino jį su Diagilevu, kuriam jis parašė muziką spektakliui "Paradas". Vieniems ji patiko, kitiems nepatiko, bet žmonės atkreipė į jį dėmesį. Jis buvo paprašytas parašyti daugiau teatro muzikos. Jis padarė labai didelę įtaką šešiems kompozitoriams, kurie buvo vadinami "Les Six". Jo paprašė parašyti simfoninę dramą, kurią jis pavadino "Sokratas". Daugelis muzikų mano, kad tai geriausias jo kūrinys.
Paskutiniai metai
XX a. trečiajame dešimtmetyje jis parašė daug straipsnių į laikraščius ir žurnalus, buvo susijęs su Dada meno judėjimu. Jo baletai "Relâche" ir "Mercure" šokiravo žiūrovus, kai buvo parodyti pirmą kartą. Relâche yra ankstyvas pavyzdys to, kas vėliau tapo susvetimėjimo teatru.
Satie išgėrė daug alkoholio ir susirgo. Jis susirgo kepenų ciroze ir 1925 m. mirė. Kai po jo mirties draugai pateko į jo butą, jame buvo tiek daug netvarkos, kad jiems teko išmesti du vežimėlius šiukšlių, kol jie galėjo prieiti prie jo dokumentų ir rankraščių.
Jo muzika
Satie didžiąją gyvenimo dalį buvo susijęs su šokiu, teatru ir kabaretu, todėl daug jo muzikos skirta būtent jiems. Savo muzikoje jis nuolat išbandydavo naujas idėjas. Jis gebėjo rašyti vėlyvojo romantizmo stiliumi su chromatinėmis harmonijomis, tačiau rašė ir modernesniais stiliais, dažnai pasitelkdamas labai paprastas idėjas. Jam visada labiau rūpėjo gražios melodijos, o ne sudėtingų ritmų rašymas. Trys jo "Gymnopédies" iki šiol yra labai populiarios. Atrodo, kad jos atkeliavo iš senamadiško pasaulio, kuriame vyrauja didelis paprastumas. Jo trys Gnossiennes (1890) skamba labiau rytietiškai, o Satie į muziką įrašė keletą labai keistų pastabų. Jo fortepijoninė pjesė "Vexations" (1893 m.) - tai trumpas kūrinys su keistais chromatiniais akordais, kuriuos pianistas vėliau turi groti 840 kartų. Uspud buvo ankstyvas pavyzdys to, kas vėliau tapo "absurdo teatru". Visas tekstas buvo parašytas mažosiomis raidėmis: tai buvo padaryta pirmą kartą. Jis parašė daug kabareto dainų.
Vėliau, po studijų "Schola Cantorum", jis išgarsėjo ir parašė daugybę fortepijoninių kūrinių su juokingais pavadinimais ir keistais komentarais (pvz., "kaip slavius su danties skausmu"). Parado keistus instrumentus, pavyzdžiui, rašomąsias mašinėles. Sokratas buvo rimčiausias jo kūrinys.
Po jo mirties visi žmonės, kuriuos jis įžeidė, apie Satie rašė, kad jis buvo blogas kompozitorius. Dėl to jis buvo beveik pamirštas, kol septintajame dešimtmetyje jo muzika susidomėjo Johnas Cage'as ir vėl ją išpopuliarino. Satie muzika ir idėjos dažnai įkvėpdavo daugelį siurrealistų menininkų.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Erikas Alfredas Leslie Satie?
A: Erikas Alfredas Leslis Satie buvo prancūzų kompozitorius.
K: Dėl ko jis šiandien labiausiai prisimenamas?
A: Šiandien jis daugiausia prisimenamas dėl savo muzikos ir keisto elgesio.
K: Kokie yra žinomiausi jo muzikos kūriniai?
A: Geriausiai žinomi jo muzikiniai kūriniai yra trys fortepijoninės pjesės, kurias jis pavadino "Gymnopédies". Pirmoji iš šių pjesių yra labai žinomas muzikos kūrinys; tai paprasta melodija per švelnų akompanimentą.
K: Kokius neįprastus instrumentus kartais naudodavo Satie?
A: Satie kartais naudojo neįprastus instrumentus, pavyzdžiui, sirenas ir rašomąsias mašinėles.
K: Kodėl Satie buvo svarbus XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Prancūzijos muzikos raidai?
Atsakymas: Jis buvo svarbus dėl savo idėjų, kurios padarė įtaką daugeliui žmonių. Satie anksčiau už daugelį kitų žmonių naudojo tokius komponavimo būdus kaip labai chromatinė muzika ir minimalizmas, kurie vėliau šiame amžiuje tapo labiau paplitę.
Klausimas: Kaip apibūdintumėte Satie komponavimo stilių?
A: Jis nebuvo genialus kompozitorius, bet jam buvo malonu gerai komponuoti paprastu būdu.
K: Kokias naujas idėjas, susijusias su menu, puoselėjo Satie? A:Satie domėjosi ir kitais menais, pavyzdžiui, literatūra ir tapyba, ir buvo susijęs su naujomis idėjomis, vadinamomis esprit nouveau (naujoji dvasia), kurios buvo madingos Prancūzijoje Pirmojo pasaulinio karo metais.
Ieškoti