Erikas Satie (gimė 1866 m. gegužės 17 d. Honfleure (Prancūzija), mirė 1925 m. liepos 1 d. Paryžiuje) - prancūzų kompozitorius. Jį dažnai prisimename ne tik dėl muzikos, bet ir dėl ekscentriškos asmenybės: Satie mėgo ironiją, netikėtus pavadinimus ir paaiškinimus savo partitūrose. Kartais kūrinių pavadinimai ar prierašai prie natų būdavo patys savaime meno kūriniai, pavyzdžiui, užrašai ar instrukcijos, atskleidžiančios jo žaismą ir satyrinę nuostatą.

Geriausiai žinomos jo ankstyvosios kompozicijos yra trys pjesės fortepijonui, vadinamos Gymnopédies (parašytos 1888 m.). Pirmoji iš jų — labai žinomas kūrinys: paprasta, melodinga linija ant švelnaus akompanimento, su erdvės ir tylos pojūčiu. Be Gymnopédies, jis parašė ir Gnossiennes — kūrinius, kuriuose matyti jo polinkis į paprastumą, modalumą ir kartojimą kaip ekspresijos priemonę. Vėliau Satie eksperimantavo su neįprastais garsais ir instrumentais — kartais savo pastatymams įtraukė sirenas ir rašomąsias mašinėles arba kitus kasdienio gyvenimo garsus.

Stilius, idėjos ir įtaka

Satie buvo svarbi figūra XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Prancūzijos muzikos raidai. Daug kas Satie idėjose atrodė nauja ir netradiciška: jis dažnai vengė pernelyg sudėtingos regist­rų konstrukcijos, rinkosi paprastumą, kartojimą ir atvirą harmoninę struktūrą. Dalis jo eksperimentų — labai chromatinė muzika ir ankstyvosios minimalizmo idėjos — vėliau tapo įtakingos kitiems kompozitoriams. Satie aktyviai domėjosi ir kitais menais: literatūra, literatūra ir tapyba jam buvo artimos sritys; jis bendradarbiavo su poetais ir dailininkais, dirbo scenoje ir kabaretuose, o jo kūryba dažnai persmelkta konceptualios idėjos ir teatro elementų. Satie taip pat buvo susijęs su idėjomis, kurias Prancūzijoje plėtojo judėjimai, pažymėti sąvoka esprit nouveau (naujoji dvasia) Pirmojo pasaulinio karo metais.

Svarbiausi kūriniai ir eksperimentai

  • Gymnopédies (1888) – trumpi, meditatyvūs fortepijoniniai kūriniai, tapę vienais iš atpažįstamiausių Satie darbų.
  • Gnossiennes – serija numeruotų pianistinių pjesių, kuriose aiškūs modalūs dariniai ir ritminis laisvumas.
  • Vexations – trumpas, gondolas panašus fragmentas, šalia kurio buvo užrašyta rekomendacija jį kartoti 840 kartų; tai vienas žinomiausių Satie konceptualaus ir ankstyvojo minimalizmo pavyzdžių.
  • Parade (balletas, 1917) – scenoje naudotos netradicinės garso priemonės ir kasdienės buities garsai; bendradarbiavo su Jean Cocteau, Pablo Picasso ir Léonide Massine.
  • Idėja apie musique d'ameublement (liet. „baldų muzika“) – muzika kaip fonas kasdieniam gyvenimui, ši koncepcija laikoma ankstyvu ambientinės muzikos prototipu.

Satie stilistinės idėjos ir požiūris į muziką darė įtaką įvairiems XX a. menininkams: impresionistams, neoklasicistams, avangardui, tarp jo įtakos gavėjų minimi kūrėjai ir grupės — Claude Debussy, Maurice Ravel, menininkų ratas, susijęs su periodu „Les Six“, dadaistai bei vėliau minimalizmo ir eksperimentinės muzikos autoriai, pavyzdžiui, John Cage. Jo dėmesys paprastumui, repeticijai, tylaus ir atšiauraus skambesio vertinimas paskatino naujus kompozicijos kelius ir idėjas apie muzikos vaidmenį visuomenėje.

Ekscentriškumas ir palikimas

Satie asmenybę ir viešą įvaizdį formavo ne tik muzika: jis rašė keistus komentarus prie natų, kūrė „dokumentus“ apie savo gyvenimą su ironija, gyveno bohemiškai Paryžiaus Menų kvartale ir tapo legenda dėl savo ekscentriškų papročių. Nors kai kurie kritikai jo kūrybą anksčiau nuvertino kaip „per daug paprastą“, vėliau Satie buvo pervertintas kaip vienas iš mažosios formos, idėjos ir scenos muzikos meistrų, kurio darbai turėjo didelę įtaką XX a. muzikos raidai.

Šiandien Erikas Satie vertinamas ne tik dėl savo „keistų poelgių“, bet pirmiausia dėl ryškaus estetinio balsio, inovatyvių idėjų ir gebėjimo paprastumu pasiekti emocinį bei intelektualinį poveikį — tai daro jį svarbiu tiltu tarp romantinio paveldėto ir moderniųjų XX a. muzikos praktikų.