Les Six: prancūzų kompozitorių grupė (apie 1920) — idėjos ir muzika

Les Six (tariama „le sis“) prancūziškai reiškia „Šeši“. „Les Six“ — tai šešių prancūzų kompozitorių laisvai susibūrusi draugija, susiformavusi maždaug apie 1920 metus. Jaunus komponistus vienijo panašūs estetiniai siekiai ir draugystė: Erikas Satie juos pavadino „Les Nouveaux Jeunes“, o kritikų tekstuose (ypač Henri Collet) užsimezgęs pavadinimas „Les Six“ greitai įsitvirtino kaip etiketė, apibūdinanti šį fenomeną.

Kas buvo „Les Six“?

• Georges Auric (1899–1983) — kompozitorius, vėliau gerai žinomas kino muzikos autorius.
• Louis Durey (1888–1979) — kūrėjas, labiau linkęs į kamerinę muziką ir politinį aktyvumą.
• Arthur Honegger (1892–1955) — parašė stambesnių orkestrinių kūrinių (pvz., „Pacific 231“).
• Darius Milhaud (1892–1974) — eksperimentavo su politonija, įtakotas Brazilijos ritmų („Le bœuf sur le toit“ ir kt.).
• Francis Poulenc (1899–1963) — rašė dainas, baletus, vėliau ir operą; pasižymėjo melodingumu ir humoro jausmu.
• Germaine Tailleferre (1892–1983) — vienintelė grupės moteris, kūrė kompaktiškus, elegantiškus kūrinius įvairiems žanrams.

Muzikinės idėjos ir stilius

„Les Six“ siekė atsiriboti nuo didaktinės, emocingai perspaustos Richardo Wagnerio tradicijos ir nuo platesnių romantinės muzikos konstrukcijų. Jie taip pat reagavo prieš impresionistinę estetiką, kurią reprezentavo Debussy ir Ravelio. Vietoje ilgos, ekspresyvios formos ir sudėtingų orkestracijų jie rinkosi aiškumą, trumpą formą, humorą ir kartais kuklų, „kasdieninį“ skambesį.

Grupės nariai nebuvo vieningi stilistiniu požiūriu — kai kurie rėmėsi paprastumu ir skaidrumu, kiti eksperimentavo su ritmais ir harmonija — tačiau bendrai juos siejo noras atsiriboti nuo pernelyg sunkios akademinės tradicijos: jie vengė pernelyg sudėtingų ritmų arba širšiškos ekspresijos kaip pas Stravinskį, taip pat atsisakė dvylikos tonų muzikos ir serializmo, kurį propaguodavo Arnoldas Šenbergas. Daug kūrinių yra trumpi, lakoniški, kartais žaismingi; juos žavėjo „vyriška“, aiški energija ir populiariosios muzikos elementai — ypač džiazas ir kabareto tradicija, kuriems jie dažnai naudojo tiesioginę, ironizuojančią išraišką („vyriška“ čia suprantina kaip tvirtesnį, gyvesnį charakterį muzikos kalboje).

Bendri projektai ir atskiri keliai

Nors „Les Six“ niekada nebuvo formalus kolektyvas su bendru manifestu, jiems teko dalyvauti ir bendruose projektuose: pavyzdžiui, pasirodė bendras leidinys „Album des Six“, kai kurie nariai prisidėjo prie pjesių ir baletų (žymiausias bendradarbiavimas — spektaklis „Les Mariés de la Tour Eiffel“). Vis dėlto netrukus kiekvienas išsivystė savitą kompozicijos stilių ir profesinę kryptį.

Vėlesnė jų įtaka prancūzų muzikai buvo reikšminga: „Les Six“ padėjo formuoti XX a. pradžios prancūzišką estetiką, kuriai būdingas lakoniškumas, skaidrumas ir populiariosios muzikos elementų integravimas. Kai kurie nariai tapo labai gerai žinomais — Honeggerio orkestriniai kūriniai, Milhaudo ir Aurico platus opusas, Poulenco dainos ir operos — tuo tarpu kiti (pvz., Durey) liko mažiau pastebimi komercinėje scenoje, bet vis tiek prisidėjo prie laikotarpio muzikos įvairovės.

Trumpai tariant, „Les Six“ buvo ne tiek vieninga stilistinė mokykla, kiek kultūrinis ir socialinis reiškinys: jie apibrėžė tam tikrą požiūrį į muzikos paprastumą, humoro ir populiarios muzikos elementų priėmimą bei atsiribojimą nuo didžiųjų XIX a. estetinių tradicijų.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Ką reiškia Les Six?

K: Kas buvo Les Six?

Klausimas: Kaip Erikas Satie vadino "Les Six"?

K: Kas davė "Les Six" pavadinimą?

K: Nuo kokios muzikos "Les Six" stengėsi skirtis?

K: Kokią muziką mėgo Les Six?

K: Ar ilgai "Les Six" buvo kartu?

Paieška pagal raidę