Simfonija: kas tai? Orkestrinis kūrinys, formos, dalys ir kompozitoriai

Atraskite simfonijos esmę: orkestrinis kūrinys, dalių ir formų paaiškinimas, garsiausi kompozitoriai nuo Haydno iki Šostakovičiaus — viskas viename straipsnyje.

Simfonija - tai orkestrui skirtas muzikos kūrinys, dažnai gana ilgas ir išsamiai išplėtotas. Paprastai simfonija suskirstyta į kelias dalis (movements), dažniausiai 3 arba 4, kurios vadinamos dalimis. Kiekviena dalis turi savo tempą, charakterį ir dažnai skirtingą formą, todėl simfonija kaip visuma gali perteikti labai įvairias nuotaikas ir muzikines idėjas.

Struktūra ir dalys

Tradiciškai dauguma simfonijų turi keturias dalis:

• Pirmoji dalis – dažnai greita ir energinga, dažnai parašyta sonatos formos. Sonata paprastai turi ekspoziciją (temų pateikimą), plėtotę (temų vystymą) ir reprizę (temų sugrąžinimą), kartais įterpiama lėta įžanga.
• Antroji dalis – lėtesnė, lyrinė, gali būti dainos pobūdžio, variacijų forma arba ternarinė (ABA) struktūra. Tai momentas, kai kompozitorius dažnai išreiškia emocinį gilumą.
• Trečioji dalis – tradiciškai menuetas su trio (klasikinėje tradicijoje), o nuo XVIII–XIX a. dažnai pasitelkiamas scherzo (štai — greitesnis, dažnai ritmiškai aštresnis trimitas su trio).
• Ketvirtoji dalis – finalas, dažnai judrus ir išsprendžiantis ankstesnės dalies teminius konfliktus. Gali būti rondo formos, sonatos formos, arba jų derinys; būna ir variacijų, ir sujungtų dalių formų.

Tačiau tai nėra griežtas taisyklių rinkinys: būna trijų dalių simfonijų, vienos dalies simfonijų, o romantizmo ir XX a. kompozitoriai eksperimentavo su struktūra — jungė dalis, kūrė teminius ciklus arba pridėjo papildomų dalių ir choro partijų.

Formos ir stilistiniai tipai

Simfonijos forminė įvairovė yra didelė. Be minėtų formų, antroje dalyje dažnai naudojamos variacijos, imitacinės formos arba kantileniški (dainiški) epizodai. Yra skiriami:

• Absoliučioji muzika – simfonija be programinio siužeto, orientuota į muzikinių idėjų vystymą ir formą.
• Programinė simfonija – pasakojanti tam tikrą istoriją ar piešianti vaizdus (pvz., Berliozo „Fantastinė simfonija“), kur muzikoje yra aiškus siužetas ar paveikslas.
• Chorinė simfonija – simfonijos, kuriose dalį arba pabaigą atlieka choras ir solo balsai (vienas žinomiausių pavyzdžių – Beethoveno 9-oji).

Orkestracija ir instrumentai

Simfonijoms paprastai skiriamas didelis orkestras: styginė sekcija (smuikai, altai, violončelės, kontrabos), pučiamieji (fleitos, obojai, klarnetai, fagotai), variniai (trimitai, ragai, trombonai, tubos) ir mušamieji (būgnai, timpanais, įvairūs efektai). Romantizmo ir vėlesniais laikotarpiais kompozitoriai ėmė naudoti platesnę instrumentų paletę, pridedant harfą, pianiną, egzotiškus mušamuosius arba didesnį varinių skyrių kiekį. Didesnis instrumentų skaičius leidžia kurti tankesnę faktūrą ir stipresnį dinaminį kontrastą.

Istorija trumpai

Simfonija vystėsi nuo baroko su siuitomis ir koncertais iki klasikinės sonatos-formos simfonijos. Josephas Haydnas, dažnai vadinamas „simfonijos tėvu“, suformavo daug tokių principų: aiški dalių struktūra, skaidrios teminės formos ir griežtesnis orkestracijos stilius. Vėliau kompozitoriai, tokie kaip Wolfgangas Amadeus Mozartas ir Ludwigas van Beethovenas, išplėtė išraiškos ribas: Beethovenas ypač išplėtė formą, harmoninę drąsą ir emocinį mastelį.

Romantizmo laikotarpiu simfonija tapo dažnai programiška arba labai ekspresyvi (pvz., Piotras Čaikovskis, Johannesas Brahmsas, Felixas Mendelssohnas). XIX–XX a. sandūroje ir vėliau kai kurie autoriai, kaip Gustavas Mahleris, žymiai išplėtė orkestrą ir simfonijos mastą, o kiti, pavyzdžiui, Jeanas Sibelius, ieškojo ekonomiškesnio, motyviškai sutelktesnio sprendimo. XX a. ir sovietmečiu simfonija tapo ir politinio bei socialinio komentaro priemone (pvz., Dmitrijus Šostakovičius).

Konotacijos ir reikšmės

Žodis „simfonija“ kilęs iš graikiškų žodžių „sym“ (kartu) ir „phone“ (garsas) — pažodžiui „suderintas garsas“ arba „skambesys kartu“. Iš čia ir terminas „simfoninis“, reiškiantis „kaip simfonija“ arba siekiantis didelio, išplėtotą tematiką ir platesnį instrumentinį spalvų spektrą.

Dažnai didelis orkestras vadinamas simfoniniu orkestru, skiriant jį nuo mažesnio — kamerinio orkestro. Terminas „simfoninis“ taip pat vartojamas platesne prasme apibūdinti muzikai, kurios mintys ir temos vystomos ilgesnį laiką ir kuri pasižymi platumu bei formalumu.

Žymūs kompozitoriai

Vieni žymiausių simfonijų kompozitorių yra Josephas Haydnas, Wolfgangas Amadeus Mozartas, Ludwigas van Beethovenas, Franzas Schubertas, Felixas Mendelssohnas, Robertas Schumannas, Antonas Bruckneris, Johannesas Brahmsas, Piotras Čaikovskis, Gustavas Mahleris, Jeanas Sibelius ir Dmitrijus Šostakovičius. Kiekvienas iš jų prisidėjo prie simfonijos formos plėtros ir išraiškos skirtingais būdais.

Kaip klausytis simfonijos

Klausantis simfonijos, verta atkreipti dėmesį į temų pateikimą ir jų vystymą: kas grįžta, kas transformuojama, kaip kinta dinamika ir instrumentacija. Pastebėjus, kaip kompozitorius naudoja kontrastus tarp dalių (pvz., greita — lėta — šmaikšti — finalas), klausymasis tampa aiškesnis ir prasmingesnis.

Simfonija — turtinga ir įvairi muzikos forma, leidžianti kompozitoriui kurti tiek griežtai struktūruotas, tiek laisvai pasakojančias, emocionaliai įtaigias kompozicijas.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra simfonija?

K: Kiek dalių paprastai yra simfonijoje?

K: Kokio tipo dalis dažnai būna pirmoji simfonijos dalis?

K: Kokio tipo yra simfonijos antroji dalis?

K: Kokio tipo dalys gali sudaryti trečiąją ir ketvirtąją dalis?

K: Kas vadinamas "simfonijos tėvu"?

K: Kaip daugelis kompozitorių nuo to laiko naudojo Haydno pavyzdį savo kūriniams?

Paieška pagal raidę