Menuetas: XVIII–XIX a. prancūziškas aristokratų šokis
Atraskite menuetą — elegantišką XVIII–XIX a. prancūzišką aristokratų šokį: kilminga choreografija, trijų taktų muzika, nuo Lully iki Haydno, Mozarto ir Beethoveno.
Menuetas – tai šokis, kuris buvo ypač populiarus XVIII ir XIX a. Prancūzijoje. Jį šoko aristokratija, ypač karaliaus Liudviko XIV dvare. Menuetas buvo ne tik pramoga, bet ir socialinis ritualas: per jį demonstravo manieras, išsilavinimą ir statusą.
Vardai, kilmė ir laikysena
Kartais vartojamas prancūziškas menuet arba itališkas menuetto. Šio šokio pavadinimas kilęs iš prancūziško žodžio „menu“ (mažas, smulkus) ir buvo siejamas su santūriu, elegantišku judesiu. Menuetas buvo vidutinio sunkumo arba lėtas šokis, dažniausiai atliekamas poromis. Šokėjai laikė taisyklingą, ramų kūno stovį, daug dėmesio skyrė lankstymuisi, kojų darbui ir taktiniam žingsniui.
Muzikinė ir struktūrinė pusė
Taktas visada būdavo trijų taktų (3/4 laiko), o muzikinė forma dažniausiai – dviejų dalių binarinė su pakartojimais. Tradiciškai vienas menuetas susideda iš pirmosios dalies (A), antrosios dalies (B), po ko paprastai pakartojama A dalis (A–B–A), ypač sceninėje praktikoje. Kompozitoriai mėgo menuetų muziką ir dažnai juos rašė tiesiog kaip kūrinius klavišiniams ar kitiems instrumentams. Tokie kompozitoriai kaip Bachas ir Hendelis įtraukė juos į savo siuitas (šokio dalių rinkinius). Muzika dažnai būdavo grakšti, su aiškiomis frazėmis ir ornamentika, priderinta prie šokio žingsnių.
Minuetas ir trio
Lully ir kiti scenos kompozitoriai pradėjo menetus įtraukti į operas, dažnai poromis: Minuetas I, Minuetas II, po to kartojamas Minuetas I. Paprastai pirmasis menuetas būdavo didesnės instrumentacijos arba pilnesnės tekstūros, o antrasis – lengvesnis, dažnai grojamas mažesniu instrumentų ansambliu. Dažnai antrąjį menuetą grodavo trys instrumentai, todėl jis buvo vadinamas trio. Iš choro ar instrumentinės spalvos kontrasto kilo ir pavadinimas „trio“ – nors vėliau šis terminas išliko ir reiškė paprastai vidurinę dalį nepriklausomai nuo tikro instrumento skaičiaus.
Klasicizmas: trečioji dalis sinfonijoje
Klasicizmo laikotarpiu menuetas ir trio buvo plačiai naudojami simfonijose ir sonatose. Paprastai jie sudarydavo trečiąją keturių dalių kūrinio dalį ir atlikdavo pusiausvyros bei elegancijos vaidmenį tarp greitesnių pirmosios ir paskutinės dalių. Haydnas, Mozartas ir Beethovenas rašė menuetus ir trio; pavyzdžiui, daugelio Haydno simfonijų trečioji dalis yra būtent menuetas, o Mozarto kūriniai neretai turi įsimintinas menueto melodijas.
Perėjimas į scherzo ir XIX a. pokyčiai
Pamažu menuetai tapo greitesni ir energingesni; XIX a. kompozitoriai pradėjo vartoti italų terminą „scherzo“ (juokingas, žaismingas) vietoje menueto, suteikdami daliai didesnį dinamiškumą ir ritminę laisvę. Beethovenas buvo vienas iš tų, kas plėtojo scherzo formą savo simfonijose, taip keisdamas tradicinį meneto vaidmenį. XIX a. valsas tapo labai madingas tarp naujosios viduriniosios klasės atstovų: jis buvo labiau judrus, intymus ir pritaikytas masinėms šventėms ir salonams, todėl mandagusis menuetas palaipsniui išėjo iš mados kaip socialinis šokis.
Choreografija ir žingsniai
Choreografiškai menuetas remiasi konkrečiais žingsniais ir figūromis: poros atlikdavo taisyklingus balansus, paeiliui žingsniavo pirmyn ir atgal, atlikdavo apsisukimus ir grakščius lankstymus. Buvo įprasta keistis poromis, pakeisti partnerius arba eiti ratu per salę — priklausomai nuo iškilmingumo ir renginio pobūdžio. Muzikos aiški keturių arba dviejų ketvirčių frazė padėdavo šokėjams išlaikyti taisyklingą seką ir sinchroną.
Paveldas ir įtaka
Nors kaip masinis saloninis šokis menuetas prarado populiarumą, jo muzikinė ir forminė paveldas liko klasikinėje muzikoje. Daug klasicizmo ir baroko kompozicijų, kurių trečiosios dalys yra menetai ar trio, tebėra repertuaru orkestruose, kameriniuose ansambliuose ir klavišininkų pasirodymuose. Menueto idealai – gracija, proporcija ir taisyklingumas – paveikė vėlesnes choreografines ir muzikines formas.
Trumpai: menuetas – tai aristokratiškas 3/4 takto šokis, kilęs iš baroko dvarų tradicijų, tapęs svarbia muzikine forma klasicistiniuose kūriniuose ir vėliau transformavęsis į greitesnes scherzo formas bei nusileidęs prieš XIX a. valsą.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra menuetas?
A: Menuetas - tai šokis, populiarus XVII a. ir XIX a. Prancūzijoje. Jį šoko aristokratai, ypač karaliaus Liudviko XIV dvare. Kartais vartojama prancūziška menuet arba itališka menuetto. Tai buvo vidutinio sunkumo arba lėtas trijų taktų (3/4 laiko) šokis.
K: Kaip kompozitoriai naudojo menuetus?
A: Kompozitoriai mėgo menuetų muziką ir dažnai juos rašė tiesiog kaip kūrinius klavišiniams ar kitiems instrumentams. Jie taip pat įtraukė jas į siuitas (šokio kūrinių rinkinius), operas, simfonijas ir sonatas. Haydnas, Mozartas ir Beethovenas rašė menuetus ir trio.
Kada į madą atėjo valsas?
A: XIX a. valsai tapo madingi tarp naujosios viduriniosios klasės, todėl mandagus menuetas išėjo iš mados.
K.: Kokio pobūdžio judesys paprastai buvo menuetas?
A: Klasikinio laikotarpio kūriniuose, pavyzdžiui, simfonijose ir sonatose, menuetai paprastai sudarydavo trečiąją keturių dalių dalį.
K.: Kuo II menuetas skiriasi nuo įprasto menueto?
A: II menuetas dažnai buvo grojamas ne vienu, o trimis instrumentais, todėl buvo vadinamas trio, o ne įprastu menuetu.
K: Kas išpopuliarino šokius menuetus?
A: Menuetus išpopuliarino aristokratija, ypač karaliaus Liudviko XIV dvare Prancūzijoje XVII a. - XX a. 4 dešimtmetyje.
Ieškoti