Felix Mendelssohn

Gyvenimas

Mendelsono šeima turėjo daug pinigų. Jie taip pat labai domėjosi muzika, literatūra, tapyba ir kt. Jo senelis Mozė Mendelsonas buvo garsus vokiečių nacionalinėje literatūroje. Jo tėvas buvo bankininkas, o motina buvo kilusi iš šeimos, kuriai Berlyne priklausė daug fabrikų. Jaunąjį Feliksą tėvai mokė namuose. Nors šeima buvo žydų kilmės, tėvai Feliksą pakrikštijo, o tėvas po kelerių metų tapo krikščionimi. Tuo metu Mendelssohnų šeima prie savo vardo pridėjo Bartholdy vardą.

Netrukus Feliksą pradėjo mokyti privatūs mokytojai, tarp jų ir Liudvikas Bergeris, kuris mokė jį skambinti fortepijonu. Jis taip pat mokėsi muzikos teorijos ir kompozicijos. Būdamas devynerių metų, jis grojo fortepijonu koncerte ir pradėjo kurti nedideles pjeses su muzika (vokiškai jos vadinamos Singspiel). 1821 m. jis buvo nuvežtas į Veimarą susitikti su garsiuoju rašytoju Gėte. Tai buvo pirmasis iš kelių vizitų, o Gėtės mąstymas ir jo vokiečių literatūros kūriniai padarė didelę įtaką jaunajam Mendelssohnui. Tuo metu jis sukūrė keletą kūrinių, tarp jų - singspeilų, simfonijų ir kamerinės muzikos. Jis keliavo kartu su tėvu ir susipažino su daugeliu garsių muzikantų.

1825 m. šeima persikėlė į Berlyną. Dideliuose namuose sekmadienio rytais jie reguliariai rengdavo koncertus. Į jų privačius koncertus buvo kviečiama daug turtingų ir garsių žmonių. 1825 m. spalį jis parašė Styginių oktetą (kūrinį aštuoniems styginiams instrumentams), kuris yra vienas geriausių jo kūrinių. Jis studijavo Johanno Sebastiano Bacho (1685-1750), kurio muziką žmonės buvo beveik pamiršę, muziką. Jis surado Bacho "Šventojo Mato pasijos" muziką ir 1829 m. dirigavo jos atlikimą. Tai buvo garsus pasirodymas muzikos istorijoje, nes žmonės staiga suprato, koks didis buvo Bachas. Nuo to laiko Bacho muzika niekada nebebuvo pamiršta.

1829-1835 m. Mendelsonas keliavo po visą Europą. Keletą kartų lankėsi Londone, kur taip pat atliko Beethoveno Koncertą imperatoriui. Jis keliavo į Škotiją, kur plaukė į Fingalo olą Vidiniuose Hebriduose. Tai įkvėpė jį parašyti uvertiūrą "Hebridai". Grįžtant diližanas pateko į avariją ir jis susižeidė kelį. Prieš grįždamas į Berlyną jis kurį laiką gyveno pas kompozitorių Thomasą Attwoodą. Vėliau jis keliavo į Italiją, kur parašė Itališkąją simfoniją. Italijoje jis susipažino su Hektoru Berliozu, o grįždamas atgal sutiko Šopeną.

Kurį laiką jis praleido Diuseldorfe, kur atliko kelias Hendelio oratorijas ir savo paties muziką. Frankfurte prie Maino jis apsistojo šeimoje, kuri turėjo dvi dukteris. Vieną iš jų, Cécile Charlotte Sophia Jeanrenaud, jis vedė 1837 m. Jų santuoka buvo laiminga, jie susilaukė penkių vaikų.

Feliksas su jauna žmona išvyko gyventi į Leipcigą, kur tapo garsiojo Leipcigo Gewandhausoorkestro dirigentu. Tai buvo vienas aukščiausių muzikinių postų Vokietijoje. Jis dirigavo daug XVIII a. kompozitorių, kurie buvo pamiršti, muzikos. Jis taip pat pirmą kartą atliko Šuberto Simfoniją C-dur, kurią praėjus devyneriems metams po Šuberto mirties atrado Robertas Šumanas. Mendelssohnas į Leipcigą pakvietė garsiausius muzikantus atvykti ir groti su orkestru: Mendelsburgas pakvietė groti su orkestru: Clarą Schumann, Franzą Lisztą, Antoną Rubinšteiną, jauną smuikininką Josephą Joachimą ir švedų sopraną Jenny Lind. Mendelsonas pagerino orkestro grojimą ir padarė jį vienu geriausių orkestrų pasaulyje. Jis taip pat pasirūpino, kad atlikėjams būtų gerai mokama.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Mendelsonas kurį laiką praleido Berlyne. Naujasis Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV labai domėjosi muzika ir turėjo daug idėjų dėl naujų koncertų planų. Jis norėjo, kad Mendelsonas būtų už tai atsakingas. Karalius norėjo, kad būtų rodomos graikų pjesės, ir Mendelsonas turėjo parašyti "Antigonės" spektakliams atsitiktinę muziką.

1842 m. birželį Mendelssoną du kartus priėmė karalienė Viktorija savo rūmuose Londone. Mendelsonas atsidėkojo karalienei dedikuodamas jai savo Škotijos simfoniją. Jis toliau dirigavo Leipcige ir padėjo išgarsinti Berliozo muziką Vokietijoje. Jis tapo naujosios Leipcigo konservatorijos direktoriumi. Berlyne karalius paprašė jo sukurti atsitiktinę muziką Šekspyro pjesei "Vasarvidžio nakties sapnas". Dalį šios muzikos jis jau buvo parašęs prieš 17 metų, tačiau dabar ją užbaigė ir atliko 1843 m.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais Mendelssohnas kentėjo dėl prastos sveikatos. Jis ir toliau dirbo ir keliavo, kiek tik galėjo, tačiau 1849 m. ištiktas insulto mirė Leipcige, sulaukęs 38 metų. Jo kūnas specialiu traukiniu buvo nugabentas į Berlyną, kur jis buvo palaidotas šalia sesers Fanny kapo.

Muzika

Garsiausi Mendelssohno kūriniai - penkios simfonijos (ypač Škotijos ir Italų simfonijos), koncertai (ypač smuiko koncertas), uvertiūros (ypač "Hebridai") ir "Vasarvidžio nakties sapno" atsitiktinė muzika, kurioje skamba garsusis Vestuvių maršas. Jis parašė labai geros kamerinės muzikos: styginių kvartetų ir fortepijoninių trio bei dvi labai garsias oratorijas: Paulius. Jo fortepijoninei muzikai sukurta daug trumpų kūrinių, vadinamų "Dainos be žodžių" (vok. Lieder ohne Worte), kuriuos mėgsta groti daugelis pianistų. Jo vargonų muzika rodo meilę J. S. Bachui, dažnai skambanti labiau barokiniu nei romantiniu stiliumi. Po Mendelsono mirties jo muzika kurį laiką buvo mažiau populiari. Taip galėjo nutikti dėl XIX a. viduryje sustiprėjusio antisemitizmo, taip pat dėl to, kad kai kurie muzikantai Mendelssohno muziką grojo gana žaviai. Tačiau daugelis puikių muzikantų įžvelgė jo didybę, ir jo muzika šiandien yra labai mėgstama.