Šalutinė muzika teatrui: apibrėžimas, istorija ir žymiausi pavyzdžiai
Atraskite šalutinės muzikos teatrui istoriją, reikšmę ir žymiausius kūrinius — nuo Senovės Graikijos iki Mendelsono, Beethoveno, Griego ir Sibeliuso.
Atsitiktinė muzika (dažnai vadinama šalutine muzika arba pjesine muzika) – tai muzika, parašyta specialiai pjesei arba spektakliui. Skirtingai nuo operos, kur muzika dažnai sudaro pagrindinę formą ir skamba per visą vaidinimą, šalutinė muzika paprastai užima antrinį vaidmenį: ji sustiprina nuotaiką, padeda pereiti tarp scenų, pažymi svarbius siužeto momentus arba lydi aktorių atliekamas dainas. Terminas „atsitiktinė“ šioje prasme nereiškia, kad muzika yra atsitiktinė ar netikslinga — ji tiesiog yra „priedas“ prie teksto, turintis antrinę (šalutinę) paskirtį.
Trumpa istorija
Šalutinė muzika naudojama nuo senų laikų – dar Senovės Graikijoje teatro pastatymuose buvo įtraukiami muzikos elementai ir choras. Intensyvesnis šios praktikos atgimimas fiksuojamas XVI–XVII a., ypač renesanso ir baroko laikotarpiu, kai teatro vaidmenyse dažnai atsirasdavo dainuojantys personažai. 16–17 a. tradicijoje šią muziką dažniau rinkdavosi komedijose nei tragedijose – tragedijų herojai dažnai vaizduojami kaip kilnūs veikėjai, užsiėmę valstybės reikalais ar karais, todėl dainavimas ten laikytas mažiau tinkamu. Komedijose muziką dažnai atlikdavo aktoriai, vaidinantys piemenų, nimfų ar klounų vaidmenis.
Vėlesniais amžiais šalutinė muzika tapo svarbiu elementu ir rimtesnėse dramose. Kartais spektaklyje būdavo naudojami net dideli orkestrai. Daugelis žymių kompozitorių sukūrė muziką, kuri vėliau įgijo gyvenimą ne tik scenoje, bet ir koncertų salėse. Garsus pavyzdys – 1842 m. Felikso Mendelsono sukurta šalutinė muzika Šekspyro "Vasarvidžio nakties sapnui", iš kurios kilusi plačiai žinoma Vestuvių maršo tema. Kiti kompozitoriai bendradarbiavo su gyvais poetais ir dramaturgais, tarkime su Gėtė ir Šileriu. L. van Beethovenas parašė muziką Gėtės pjesei "Egmontas" – uvertiūra ir kiti numeriai glaudžiai susiję su pjesės istoriniu ir politiniu kontekstu: uvertiūroje aprašoma Ispanijos priespaudaNyderlanduose, apie kurią ir pasakojama veikale. Schuberto uvertiūra "Rozamunda" susijusi su pjesės "Stebuklingoji arfa" ("Die Zauberharfe"). Šumano muzika Manfredui išsiskiria tuo, kad ji labiau gimė kompozitoriaus vaizduotėje ir ne visuomet buvo skirta tiesioginiam derinimui su scenoje vykstančiu tekstu. Daugelis kitų kompozitorių taip pat kūrė šalutinę muziką, pvz., Sibelius (Maeterlincko pjesei "Pelléas et Mélisande") ir Griegas (Ibseno pjesei "Peer Gynt").
Funkcija, forma ir atlikimas
Šalutinė muzika gali atlikti keletą funkcijų:
- kurti ar sustiprinti atmosferą ir nuotaiką,
- žymėti scenos pradžią, pabaigą arba perėjimus,
- pabrėžti charakterių emocijas ar motyvus,
- funkcionuoti kaip muzikinės „etiketės“ (tema, leitmotyvas),
- kartais tiesiog iliustruoti vietos ar epochos aplinką.
Formaliai šalutinė muzika gali būti trumpi interliudai, uvertiūros, kūriniai su žymiais motyvais arba ilgų numerių rinkinys. Dažnai iš šalutinės muzikos komponuojamos atskiros koncertinės programos – uvertiūros, siuitos ar temų rinkiniai, kuriuos orkestras groja nepriklausomai nuo spektaklio.
Žymiausi pavyzdžiai ir kompozitoriai
Daugelis teatro muzikos kūrinių tapo klasika koncertų salėse. Minėtini pavyzdžiai:
- F. Mendelsonas – muzika Šekspyro "Vasarvidžio nakties sapnui" (1842 m.), kurios dalys (uvertiūra, šokiai, Vestuvių maršas) populiarios iki šiol;
- Beethovenas – muzika Gėtės "Egmontas", ypač uvertiūra, turinti stiprų programinį ryšį su pjesės siužetu;
- Schubertas – uvertiūra "Rozamunda", susijusi su pjesės atmosfera;
- Šumanas – muzika Manfred, kuri yra labiau literatūrinės inspiracijos rezultatas;
- Griegas – muzika Ibseno "Peer Gynt", iš kurios kilusios žinomos dalys kaip "Morning Mood" ar "In the Hall of the Mountain King";
- Sibelius – muzika Maeterlincko "Pelléas et Mélisande" ir kiti teatro darbai;
- XX a. pavyzdžiai: muzikos ir teatro sąsajos plėtra, tarp jų Brechto pjesėms pritaikyta muzika (bendradarbiaujant su Weillu ir Eisleriu), kuri dažnai buvo arčiau kabareto stiliaus.
XX–XXI a.: modernizacija ir naujos praktikos
XX a. teatrinė muzika išsivystė kartu su scenos technologijomis ir dramaturgijos pokyčiais. XX amžiuje šalutinė muzika nebe visada reiškė didelį orkestrą – kartais reikėdavo minimalistinių garsinių sprendimų ar populiariosios muzikos elementų. Brechto ir kitų modernių autorių darbai rodė, kad muzika gali atlikti politinę arba komentarinę funkciją; Brechtas specialiai rinkosi kompozitorius, kurie suprato jo pjesėms reikalingą žinutę. Tų kūrinių muzika dažnai primena kabaretą arba modernų estradinį teatrą.
Pastaraisiais dešimtmečiais teatro kūriniuose vis dažniau naudojama garso dizaino, įrašų ir elektroninės muzikos technika. Kompozitoriai ir garso dizaineriai naudoja sintezatorius, pavyzdžius (sampling), garso takelius ir erdvinį garsą, kad sukurtų specifinę sceninę aplinką. Dėl to šalutinė muzika tapo dar lankstesnė: ji gali būti tiek gyvo orkestro atliekama, tiek iš anksto įrašyta.
Muzikos gyvavimas už scenos ribų
Dažnai šalutinė muzika įgyja savo gyvenimą už teatrinių pastatymų ribų: kompozitoriai rengia koncertines siuitas arba uvertiūras, kurios taps atskirais kūriniais orkestrų repertuare. Todėl daugumos minėtų pavyzdžių šiandien dažniau klausoma koncertuose negu pilnuose originaliuose spektakliuose. Uvertiūros ir teminės siuitos dažnai atlieka koncertų pradžios arba programinių vakarų rolę.
Baigiamieji pastebėjimai
Šalutinė muzika yra svarbi teatro estetinio ir emocinio poveikio dalis. Ji gali būti subtili ir nepriklausoma nuo teksto, arba kompaktiškai integruota į dramaturgiją ir veiksmą. Nuo senovės iki šių dienų kompozitoriai ir režisieriai toliau tyrinėja muzikos ir teksto santykį, pritaikydami naujas technologijas ir žanrines formas, todėl teatro muzika nuolat atnaujinama ir praturtina scenos meną.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra atsitiktinė muzika?
A: Atsitiktinė muzika - tai muzika, parašyta pjesei. Ji naudojama tarp scenų, ypač svarbiais pjesės momentais arba aktorių dainuojamoms dainoms ir nėra tokia svarbi kaip pati pjesė.
K: Kada pirmą kartą buvo pradėta naudoti atsitiktinė muzika?
A: Atsitiktinė muzika pirmą kartą buvo pradėta naudoti dar Senovės Graikijoje. Ji taip pat buvo populiari XVI ir XVII a., ypač Šekspyro pjesėse.
K: Kaip atsitiktinė muzika buvo naudojama komedijose ir tragedijose?
A.: Komedijose atsitiktinė muzika dažnai buvo naudojama dažniau nei tragedijose. Tragedijose buvo kalbama apie svarbius žmones, kurie kalbėjo eilėraščiais ir buvo pernelyg kilnūs, kad dainuotų, o žmonės manė, kad į komedijas labiau tinka įtraukti dainas, kurias paprastai dainuodavo aktoriai, vaidinantys piemenis, nimfas ar klounus.
Klausimas: Kas yra keletas garsių šalutinės muzikos kompozitorių?
A: Kai kurie garsūs epizodinės muzikos kompozitoriai: Felixas Mendelssohnas ("Vasarvidžio nakties sapnas"), Beethovenas (Goethe's "Egmontas"), Schubertas (Die Zauberharfe), Schumannas (Manfredas), Sibelius (Maeterlincko "Pelléas et Mélisande") ir Griegas (Ibseno "Peer Gynt").
Klausimas: Ar šiandien vis dar kuriama proginė muzika?
A: Taip, nors XX a. tai nebuvo taip paplitę, nes politinės propagandos spektakliams reikėjo naujos populiariosios muzikos. Tokie kompozitoriai kaip Weillas ir Eisleris rašė tokio tipo kabaretinio stiliaus muzikinį akompanimentą Brechto pjesėms. Šiais laikais vietoj tradicinių orkestrinių kūrinių pjesėse dažnai naudojama elektroninė muzika.
Klausimas: Ar šių kompozicijų uvertiūros koncertuose paprastai atliekamos atskirai?
A: Taip, daugelis šių kompozicijų uvertiūrų dabar koncertuose atliekamos atskirai, o ne kartu su originalia lydinčia pjese.
Ieškoti