Kurt Weill

Gyvenimas ir darbas

Ankstyvieji metai

Kurtas Weillas užaugo religingoje žydų šeimoje. Paauglystėje jis pradėjo kaupti patirtį dirbdamas Dessau teatre, kur daug ko išmoko iš teatro dirigento Alberto Bingo. Būdamas 20 metų išvyko studijuoti į Berlyno muzikos mokyklą, kur mokėsi pas kompozitorių Humperdincką. Ten jam nepatiko, todėl netrukus pradėjo trejus metus mokytis pas kompozitorių Busoni. Busoni buvo geras jo mokytojas ir skatino jį atidžiai studijuoti kontrapunktą, kad taptų geru kompozitoriumi. Tada jis supažindino Weillį su muzikos leidykla "Universal", kuri ateinančius dešimt metų leido visą jo muziką.

Karjera Vokietijoje

1924 m. Busoni mirė. Weillas pradėjo dirbti su dramaturgu Georgu Kaiseriu, kuris rašė ekspresionistinio stiliaus pjeses. Kartu jie parašė operą "Protagonistas" ("Der Protagonist", 1926 m.), kuri išgarsino Weillį. Kitais metais jis dirbo su Bertoltu Brechtu. Kartu jie parašė penkias dainas, kurios netrukus išsirutuliojo į "Songspiel" pavadinimu "Mahagonny". 1927-1929 m. Brechtas ir Weillas parašė naują kūrinį - operą "Mahagonny miesto iškilimas ir žlugimas" ("Aufstieg und Fall der Stadt Mahagonny"), kurioje vėl panaudojo penkias "Songspiel" dainas.

1924 m. jis susipažino su dainininke ir aktore Lotte Lenya. Su ja susituokė 1926 m., 1933 m. išsiskyrė, o 1937 m. vėl vedė.

1928 m. jis parašė muziką Brechto pjesei, kuri turėjo išgarsėti visame pasaulyje. Ji vadinosi "Dreigroschenoper" ("Trijų karalių opera"). Ji buvo sukurta pagal 1728 m. Džono Gejaus (John Gay) parašytą operą "Elgetos opera". "Trijų karalių operoje" skamba daina, kuri tapo garsiausia Weillio daina "Mack the Knife". 1930 m. Weillas nustojo dirbti su Brechtu dėl politinių nesutarimų. Brechtas vis labiau domėjosi komunizmu, o Veilas nenorėjo būti "komunistų kompozitorius".

Berlyne Weillas dėstė kompoziciją keliems jauniems kompozitoriams. Jis taip pat rengė daug radijo laidų. Iki 1929 m. jis buvo pakankamai žinomas kompozitorius, kad galėtų pragyventi tik iš savo kūrinių.

Ištremti

1933 m. kovo mėn. Weillui teko bėgti iš nacistinės Vokietijos. Kaip garsus ir populiarus žydų kompozitorius, jis buvo nacių valdžios taikinys, kuri kritikavo ir net trukdė rodyti jo vėlesnius sceninius kūrinius, tokius kaip "Aufstieg und Fall der Stadt Mahagonny", "Die Bürgschaft" (1932 m.) ir "Der Silbersee" (1933 m.). Pirmiausia jis išvyko į Paryžių, kur kartu su Jeanu Cocteau pradėjo darbą, tačiau jis nebuvo baigtas. Kartu su Brechtu parašė dar vieną kūrinį - baletą Septynios mirtinos nuodėmės. 1934 m. baigė Simfoniją Nr. 2 - paskutinį grynai orkestrinį kūrinį, kurį Amsterdame ir Niujorke dirigavo Bruno Walteris.

Amerikos metai

1935 m. Weillas su žmona Lotte Lenya išvyko į Ameriką. Likusią gyvenimo dalį jis praleido rašydamas amerikiečių scenai. 1943 m. jis tapo natūralizuotu Jungtinių Valstijų piliečiu. Jis manė, kad didžiąją dalį jo kūrinių Vokietijoje sunaikino naciai. Jis daugiau niekada nekalbėjo vokiškai, išskyrus tuos atvejus, kai rašė į Izraelį pabėgusiems tėvams.

Weillas pakeitė savo muzikos stilių. Jis rašė populiariai, bendradarbiaudamas su tokiais autoriais kaip Ira Gershwin. Parašė operą "Gatvės scena", už kurią gavo apdovanojimą. Dalyvavo politiniuose judėjimuose, ragindamas Ameriką įsitraukti į karą.

Weillas mirė 1950 m. Niujorke nuo širdies ligos.