Bohema (opera)

Henri Murger

Henri Murgeris gimė 1822 m. Paryžiuje imigranto vokiečio siuvėjo šeimoje. Iki 1841 m. dirbo sekretoriumi, tada tapo žurnalistu ir prisijungė prie neturtingų menininkų ir rašytojų, kurie save vadino bohema.

1845-1848 m. Murgerio istorijos apie bohemos gyvenimą Paryžiuje buvo publikuojamos serijiniu būdu (dalimis) viename prancūzų žurnale. Knyga Murgeriui atnešė nedaug pajamų. Dramaturgas Teodoras Barjeras (Théodore Barrière) pasiūlė pagal šią knygą pastatyti pjesę, ir Murgeris sutiko. Pjesė pasirodė 1849 m. Ji buvo sėkminga.

Beveik kiekviename Murgerio knygos skyriuje minimas incidentas ar įvykis, patekęs į Puccini operą. Tačiau poeto ir siuvėjos meilės romanas knygoje pasirodo tik kaip maža istorija apie skulptorių Žaką ir siuvėją Franciną.

Išleidus pjesę, pasirodė jos adaptacijos. 1877 m. Paryžiuje buvo pastatyta operetė. 1897 m. Venecijoje buvo pastatyta Ruggero Leoncavallo opera. Dar viena pagal knygą pastatyta pjesė 1896 m. Niujorke. Pirmasis filmas buvo išleistas 1916 m., o vėlesniais metais pasirodė ir kiti filmai.

Henri Murger, 1854 m.

Plėtra

Didžiąją dalį "La bohème" Puccini parašė Torre del Lago, Toskanos kaime, kuriame ką tik tapo savo namais. Dauguma sprendimų dėl operos buvo priimami laiškais, kuriuos pirmyn ir atgal siuntė Ricordi (Puccini leidėjas), abu libretistai ir kompozitorius. Tokia tvarka nebuvo pati geriausia, kad darbas būtų atliktas laiku.

Puccini ėmė svarstyti, kad galėtų parašyti kitą kūrinį, pavadintą "La lupa" ("Vilkė"). Libretistai buvo įsiutę. Puccini dalijo savo laiką tarp dviejų projektų, o juos kaltino už lėtumą rengiant dabartinį. Giacosa skundėsi, kad kurdamas "La bohéme" jis sunaudojo daugiau popieriaus ir laiko nei kurdamas bet kurią kitą savo dramą.

Visos scenos buvo perrašomos, peržiūrimos ir net atmetamos, o paskui vėl pereidavo šį ciklą. Nepaisydamas sumaišties, Puccini svarstė apie Davido Belasco pjesę "Toska" kaip apie dar vieną projektą. Jis trumpam nutraukė darbą prie "Bohemos", kad galėtų nuvykti į Florenciją ir pamatyti, kaip Sarah Bernhardt vaidina šią pjesę.

Puccini ir Ruggero Leoncavallo (1892 m. operos "I pagliacci" kompozitorius) pasirinko Mürgerio knygos muziką. Kiekvienas iš jų tvirtino, kad jis pirmasis priėmė tokį sprendimą. Leoncavallo opera "La Bohème" pirmą kartą buvo atlikta 1897 m., praėjus metams po Puccini operos. Leoncavallo opera niekada nesulaukė tokios šlovės kaip Puccini opera - tikriausiai todėl, kad 1897 m. Puccini opera sulaukė tokio populiarumo, kad Leoncavallo opera liko nuošalyje.

Puccini apie 1900 m.

Spektakliai

Pirmą kartą "Bohema" buvo parodyta 1896 m. vasario 1 d. Turine, Italijoje, Regio teatre. Dirigavo Arturo Toscanini. 1946 m. Toscanini dirigavo radijo spektakliui, kuris buvo išleistas LP plokštelėse, o vėliau ir kompaktinėse plokštelėse. Tai vienintelis Puccini operos įrašas, kurį įrašė originalus dirigentas.

Po kelerių metų opera buvo rodoma visos Italijos teatruose, įskaitant "La Scala" ir "La Fenice". Pirmą kartą už Italijos ribų opera buvo parodyta 1896 m. Buenos Airėse, Argentinoje. Per kitus dešimt metų opera buvo rodoma visame pasaulyje.

Pirmasis spektaklis Jungtinėje Karalystėje įvyko 1897 m. balandžio 22 d. Mančesteryje. Jį angliškai atliko Carl Rosa Opera Company, o jam vadovavo Puccini. 1897 m. spalio 2 d. ta pati trupė surengė pirmąjį operos pastatymą Londono Karališkojoje operoje.

Pirmą kartą Jungtinėse Amerikos Valstijose šią operą 1897 m. spalio 14 d. Los Andžele (Kalifornija) atliko Carlo Rosos operos trupė. Niujorke ji buvo parodyta 1898 m. gegužės 16 d. Palmo operos teatre. Metropoliteno operos teatre opera pirmą kartą pastatyta 1900 m. gruodžio 26 d.

Toscanini 1908 m.

Vaidmenys

Vaidmuo	Balso tipas
Rodolfo, poetas	tenoras
Mimì, siuvėja	sopranas
Marcello, dailininkas	baritonas
Dainininkė Musetta	sopranas
Schaunard, muzikantas	baritonas
Kolinas, filosofas	bosas
Benoît, jų šeimininkas	bosas
Alcindoro, valstybės tarybos narys	bosas
Parpignol, žaislų pardavėjas	tenoras
Muitinės seržantas	bosas
Studentai, dirbančios merginos, miestiečiai, parduotuvių savininkai, gatvės pardavėjai, kareiviai, padavėjai, vaikai

Operos istorija

1 veiksmas

Keturių bohemiečių palėpės kambaryje

Pirmojo veiksmo veiksmas vyksta Paryžiuje apie 1830 m. Grupė bohemos atstovų gyvena palėpėje esančiame kambaryje. Marcello piešia paveikslą, o Rodolfas žiūri pro langą. Jie tokie vargšai ir tokie šalti, kad sudegina Rodolfo parašytą dramą. Filosofas Kolinas ateina drebėdamas ir supykęs, nes jam nepavyko užstatyti kelių knygų. Šaunaras, grupės muzikantas, atvyksta su maistu, malkomis, vynu, cigarais ir pinigais. Jis pasakoja draugams, kad šiuos daiktus gavo, nes turi darbą pas vieną anglų džentelmeną. Kiti beveik nesiklauso, nes yra tokie alkani, kad stengiasi greitai suvalgyti maistą. Šaunaras juos pertraukia, atimdamas maistą ir sakydamas, kad vietoj to jie visi švęs jo sėkmę vakarieniaudami kavinėje "Cafe Momus".

Kol jie geria, nuomotojas Benua atvyksta atsiimti nuomos mokesčio. Jie duoda jam daug vyno, todėl jis prisigeria ir ima pasakoti žmonėms savo meilės nuotykius. Tada jis pasako, kad yra vedęs, bet kiti jį išmeta iš kambario. Pinigus, kurie turėjo būti panaudoti nuomai sumokėti, grupė pasidalina, kad galėtų gerai praleisti laiką.

Kiti bohemiečiai išeina, o Rodolfas lieka vienas, kad baigtų rašyti straipsnį laikraštyje, ir pažada netrukus prisijungti prie draugų. Pasigirsta beldimas į duris, ir įeina apačioje esančiame bute gyvenanti siuvėja Mimì. Jos žvakė užgeso, o ji neturi degtukų; ji prašo Rodolfo ją uždegti. Ji padėkoja jam, bet po kelių sekundžių grįžta, sakydama, kad pametė raktą. Abi žvakės užgęsta. Sutemsta, ir pora bando orientuotis aplinkui. Rodolfas nori praleisti laiką su Mimi. Jis randa raktą, bet jai nesako ir įsideda jį į kišenę. Dviejose labai garsiose arijose (Rodolfo "Che gelida manina - Kokia šalta ranka" ir Mimi "Sì, mi chiamano Mimì - Taip, mane vadina Mimì") jie pasakoja vienas kitam apie savo skirtingą kilmę. Rodolfo draugai kviečia jį ateiti. Jis norėtų ten likti su Mimì, bet ji nusprendžia, kad jie abu turėtų vykti kartu. Jie išeina dainuodami apie savo meilę vienas kitam.

2 veiksmas

Lotynų kvartalas Kalėdų išvakarėse

Gatvėse pilna laimingų žmonių. Rodolfas nuperka Mimi skrybėlę. Draugai eina į kavinę. Į kavinę ateina Musetė, kadaise buvusi Marcello mylimoji, su Alkindoru, turtingu senu vyru. Ji yra nuo jo pavargusi. Ji dainuoja nepadorią dainelę, tikėdamasi, kad Marčelo ją pastebės.

Marčelas pamišta iš pavydo. Norėdama bent trumpam atsikratyti Alkindoro, Miuzetė apsimeta turinti ankštą batą ir pasiunčia jį su juo pas batsiuvį. Musetė ir Marčelo gedėdami krenta vienas kitam į glėbį.

Pasigirsta karinio parado garsai. Marcello ir Colline ant pečių išneša Musetę, o visi ploja. Alkindoras grįžta su pataisytu batu. Padavėjas įteikia jam sąskaitą. Jis nustemba sužinojęs, kiek turi sumokėti, ir nusirita į kėdę.

3 veiksmas

Po mėnesio ar dviejų prie rinkliavos vartų

Mimì pravažiuoja pro rinkliavos vartus. Ji kosėja. Ji randa Marcello, kuris gyvena mažoje užeigoje netoli vartų. Ji papasakoja jam apie savo sunkų gyvenimą su Rodolfu, kuris tą naktį ją paliko.

Rodolfas išeina iš smuklės ir ieško Marčelo. Mimì pasislepia. Ji girdi, kaip Rodolfas pasakoja Marseliui, kodėl ją paliko. Iš pradžių jis sako, kad Mimì jo nemyli, bet paskui sako, kad paliko ją, nes ji miršta nuo ligos.

Rodolfas yra vargšas ir mažai kuo gali padėti Mimì. Jis tikisi, kad ją įsimylės turtingas vyras ir sumokės už jos gydymą. Iš geranoriškumo Mimì atžvilgiu Marcello bando sustabdyti Rodolfą, bet ji jau viską girdėjo.

Jai tenka kosėti, ir Rodolfas ją aptinka. Jie dainuoja apie prarastą meilę ir sutaria, kad turėtų išsiskirti. Jie labai myli vienas kitą ir sutinka likti kartu iki pavasario. Fone girdisi Marcello ir Musetos kivirčas.

4 veiksmas

Palėpės kambarys

Marcello ir Rodolfas liūdi netekę savo mylimųjų. Šaunaras ir Kolina atvyksta su trupučiu maisto. Jie apsimeta, kad rengia didelę puotą, ir visi šoka. Musetė atvyksta su naujienomis: Mimi, susiradusi turtingą džentelmeną, dabar jį paliko ir klaidžioja gatvėmis, jaučiasi labai blogai ir silpnai.

Museta nusivedė Mimi į palėpės kambarį. Mimi padėjo atsisėsti į kėdę. Musetta ir Marcello išeina parduoti Musetos auskarų, kad galėtų nusipirkti vaistų, o Kolinas išeina užstatyti palto. Šaunaras tyliai išeina, kad Mimi ir Rodolfas turėtų laiko pabūti kartu. Likę vieni, abu prisimena savo buvusią laimę.

Jie prisimena pirmąjį susitikimą. Rodolfas padovanoja Mimi rausvą kepuraitę, kurią jai nupirko ir kurią saugo kaip jų meilės suvenyrą. Kiti grįžta su dovanomis - kava Mimi rankoms šildyti ir vaistais - ir praneša Rodolfui, kad iškviestas gydytojas, bet jau per vėlu. Musetai meldžiantis, Mimi miršta. Rodolfas apsipila ašaromis.

Mimi (originalus kostiumų dizainas, 1896 m.)

Orkestras

"La bohème" parašyta standartiniam to laikotarpio orkestrui:

• styginiai: I ir II smuikas, altas, violončelė, kontrabosas
• mediniai pučiamieji: 2 fleitos, pikolo, 2 obojai, cor anglais, 2 klarnetai A ir B, bosinis klarnetas A ir B, 2 fagotai
• žalvario: 4 valtornos in F, 3 trimitai in F, 3 trombonai, bosinis trombonas
• mušamieji: arfa, timpanai, mušamieji, trikampis, lėkštės, bosinis būgnas, ksilofonas, glockenspielis, skambaliukai.

Filmai

1965 m. Vakarų Vokietijoje buvo išleista operos kino versija. Ji buvo filmuojama Milane ir Miunchene. Filmą prodiusavo dirigentas Herbertas von Karajanas, o dizainą kūrė Franco Ziffirelli. Filme vaidino Mirella Freni (Mimi), Adriana Martino (Musetta), Gianni Raimondi (Rudolfo) ir Rolando Panerai (Marcello). Filmas 1966 m. laimėjo Nacionalinės peržiūros tarybos apdovanojimą už geriausią užsienio filmą.