Mušamieji instrumentai (perkusija): apibrėžimas, rūšys ir pavyzdžiai
Mušamieji instrumentai – tai instrumentai, kuriais grojama mušant, kratant, trankant, braukiant arba kitais mechaniniais veiksmais, dažnai tiesiogiai paliečiant paviršių arba rezonatorių. Jie apima platų priemonių spektrą: nuo tradicinių būgnų ir cimbolų iki derinamų klavišinių-perkusioninių instrumentų. Asmuo, grojantis mušamaisiais instrumentais, vadinamas perkusininku; profesionalūs perkusininkai dažnai valdo daugelį skirtingų instrumentų, nes daugelio jų technikos ir ritmo pojūtis yra panašūs.
Derinti (tonaliniai) ir nesuderinti (atonaliniai) mušamieji instrumentai
Kai kurie mušamieji instrumentai gali skleisti aiškią natą arba seriją natų, todėl juos vadiname derintais perkusiniais instrumentais. Tokie instrumentai naudojami melodijoms ir akordams formuoti, taip pat turi galimybę būti intonuojami:
- ksilofonas – medinių raktelių instrumentas, skleidžiantis švarią, traškią tonaciją;
- glockenspiel – metalinių raktelių instrumentas su šviesiu, skaidriu skambesiu;
- vibrafonas – varinių arba aliumininių plokštelių instrumentas su vibrato mechanizmu (motoru) ir ilgesniu gaubiu;
- vamzdiniai varpeliai – ilgi, pakabinti metaliniai vamzdžiai, skleidžiantys puikiai nėruotą toną;
- timpanai – dideli stori odiniai arba sintetiniai būgnai, kurių aukštis gali būti keičiami tamprumo mechanizmu, naudojami orkestrinėse partiturose.
Nesuderinti mušamieji instrumentai paprastai skleidžia tonus be aiškiai apibrėžtos aukštumos arba jų skambesys yra daugiau ritminės/tekstūrinės funkcijos. Pavyzdžiai:
- bosinis būgnas (didysis būgnas) – žemų impulsų šaltinis
- šoninis būgnas – dažnai naudojamas ritminiams akcentams ir paradams
- marakasas – kratoma priemonė, suteikianti ritminį užpildymą
- kastanjetės – mažos medinės rankinės švilpynės, ypač Lotynų/ispaniškoje muzikoje
- cimbolai – metalinės plokštelės arba diskai, priklausomai nuo dydžio gali duoti aštrius ar ilgesnius „susprogdinimus“
- tamburinas – odinis rėmas su metaliniais žvangučiais, leidžia derinti smūgius ir kratymą
- plaktukas – gali būti tiek mušti stygas, tiek transliuoti metaforinį garsą (taip pat specialūs plaktukai naudojami timpanams ar vibrafonui)
- ir daug kitų atonalių ir tekstūrinių elementų.
Mušamųjų instrumentų vieta orkestre ir istorija
Orkestre paprastai gali būti daugiau skirtingų mušamųjų instrumentų nei daugelyje kitų instrumentinių grupių dėl jų universalumo – perkusija tiek pažymi ritmą, tiek kuria spalvą ir dinamiką. Tradiciškai orkestre yra keturios pagrindinės instrumentų sekcijos: styginių, medinių ir varinių pučiamųjų instrumentų. Tačiau istorijoje perkusijos naudojimas kito palaipsniui:
- Senojo stiliaus orkestruose (klasicizmo epochoje) dažnai mušamieji instrumentai buvo naudojami santūriai; dauguma kompozitorių, tokių kaip Mocartas ir Bethovenas, orkestrinėse partitūrose naudojo pagrinde tik timpanus.
- XIX a. metu išpopuliarėjo daugiau tipų: cimbolai, tamburinas, trikampis ir kiti efektai ėmė sudaryti spalvotą paletę.
- XX a. – perkusijos repertuaras išsiplėtė pažangiausiomis idėjomis: daugelis kompozitorių naudojo dideles mušamųjų sekcijas, eksperimentavo su elektroniką ir net kasdieniais daiktais, kad pasiektų naujas garso tekstūras.
Technikos, reikmenys ir perkusininko vaidmuo
Perkusininkas turi valdyti platų technikų spektrą: teisę laikyti įvairaus tipo mušamuosius lazdelėmis, kūjiukais ar rankomis, sklandžiai keisti priemones (skirtingi kūjiukai – minkšti, kieti, mediniai, gumos), adaptuotis prie skirtingų dalių partijos ir groti tiksliai laike. Kiti svarbūs gebėjimai:
- ritminis stabilumas ir poliritmų suvokimas;
- dinamikos kontrolė ir fazės atpažinimas (kaip garsas užpildo orkestrą);
- skaitymo įgūdžiai – perkusijos partijos dažnai rašomos keliomis eilutėmis su keliomis instrumentų grupėmis;
- praktinė įranga: stendas su įvairiais instrumentais („percussion setup“), tinkamų kūjiukų pasirinkimas, laiko resursų planavimas perkrautoms partijoms.
Eksperimentinė ir netradicinė perkusija
Kai kompozitoriai arba atlikėjai ieško specifinio garso, jie kartais naudoja neįprastus objektus, kurių neįmanoma priskirti styginiams, mediniams, variniams pučiamiesiems ar klavišiniams instrumentams. Tokius daiktus dažnai groja perkusininkas. Kompozicijose pasitaiko net rašomosios mašinėlės, pieno buteliai, dulkių siurbliai ar kitos buitinės priemonės – tai leidžia plėsti skambesio ribas ir sukurti unikalią audiovizualinę patirtį.
Instrumentų konstrukcija, priežiūra ir derinimas
Mušamųjų instrumentų medžiagos labai įvairios: mediena (ksilofonai), metalas (cimbolai, vibrafono plokštelės), oda arba modernios sintetinės membranos (būgnai), ir kartais stiklas ar keramika (specifiniai efektai). Timpanai derinami keičiant odos įtempimą mechaniniu arba pedalinio mechanizmo būdu, vibrafonui ir ksilofonui pasirenkami atitinkami kūjiukai (jų skersmuo, kietumas daro didelę įtaką skambesiui). Reguliari priežiūra apima: membranų keitimą, cimbolų valymą, raktelių patikrinimą ir stygų/varžtų kontrolę, kad instrumentai skambėtų pastoviai ir saugiai.
Stiliai ir pasaulinė perkusija
Perkusija yra pagrindinis elementas daugelio muzikos žanrų: klasikinės muzikos orkestruose, džiaze (būgnų rinkinys), pop ir roko grupėse, maršo orkestruose ir pasaulinės muzikos tradicijose (Afro-kubietiška, Brazilijos samba, Indijos tabla, Japos taiko ir kt.). Kiekviena tradicija turi specifinius instrumentus, grojimo technikas ir repertuarą.
Trumpai tariant, perkusija – labai universalus ir kūrybingas instrumentų šeimos rinkinys, gebantis tiek palaikyti ritmą, tiek suteikti muzikinę spalvą ir dramatizmą. Dėl savo įvairovės perkusiniai instrumentai dažnai tampa kompozicijos ar aranžuotės fokusu, o perkusininkai – nepakeičiamais atlikėjais įvairiose muzikinėse situacijose.
Perkusijos klasė
Yra daug skirtingų mušamųjų instrumentų klasių. Yra, pavyzdžiui:
- Lotynų perkusiniai instrumentai
- Klasikiniai mušamieji instrumentai
- Šiuolaikiniai mušamieji instrumentai
Lotynų mušamieji instrumentai naudojami Amerikos ir Lotynų Amerikos muzikoje. Šie instrumentai yra marakasai, kanklės, timbalai...
"Harmony" orkestruose naudojami klasikiniai mušamieji instrumentai. Šie instrumentai yra tampanai, bosinis būgnas, ksilofonas...
Šiuolaikiniai mušamieji instrumentai naudojami roko, pop ir džiazo muzikoje. Yra tik būgnų komplektas, tačiau tai daug galimybių turintis mušamasis instrumentas. Pavyzdžiui, prie būgnų komplekto galima prijungti karvės varpelį arba tamburiną. Būgnų komplektas turi nesuskaičiuojamą daugybę galimybių.
Būgnų rinkinys
Būgnų rinkinius gali sudaryti bosinis būgnas, šoninis būgnas, tom-tomai, varpeliai, lėkštės (pakabinamos ir hi-hat) ir kt. Kartu su styginiu bosu (kontrabosu) jie sudaro džiazo grupės ritmo sekciją. Perkusininkas turi turėti labai gerą ritmo pojūtį. Kiti mušamieji pasikliauja juo, kad jis palaikytų pastovų ritmą ir negrotų taip garsiai, kad kiti negirdėtų melodijos.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra mušamieji instrumentai?
A: Perkusiniai instrumentai - tai instrumentai, kuriais grojama kratant arba mušant.
K: Kas groja mušamaisiais instrumentais?
A: Asmuo, kuris groja mušamaisiais instrumentais, yra perkusininkas.
K: Kokio tipo mušamaisiais instrumentais galima groti melodijas?
A: Sureguliuoti mušamieji instrumentai, tokie kaip ksilofonai, glockenspieliai, vibrafonai, vamzdiniai varpeliai ir timpanai, gali groti melodijas.
K: Kokie mušamieji instrumentai negali groti melodijų?
A: Nesuderinti mušamieji instrumentai, tokie kaip bosiniai būgnai, šoniniai būgnai, marakasai, kastanjetės, cimbolai, tamburinai ir klavišai, negali groti melodijų.
Klausimas: Kiek skirtingų rūšių mušamųjų instrumentų galima rasti orkestre?
A: Orkestre gali būti daugiau skirtingų rūšių mušamųjų instrumentų nei kitose mušamųjų instrumentų grupėse: styginių medinių pučiamųjų ir varinių pučiamųjų instrumentų.
K: Ar tokie kompozitoriai kaip Mocartas ir Bethovenas savo muzikoje naudojo daug mušamųjų elementų?
A: Ne, dauguma Mozarto ir Beethoveno kūrinių orkestrui naudojo tik timpanus.
K: Kuriame amžiuje kompozitoriai savo muzikoje pradėjo naudoti daugiau mušamųjų elementų? A: XIX a. atsirado daugiau mušamųjų elementų, pavyzdžiui, cimbolų, tamburinų ir trikampių. XX a. kai kurie kompozitoriai savo kūriniuose galėjo naudoti labai daug įvairių perkusinių elementų.