Vibrafonas (vibrofonas): konstrukcija, garsas ir grojimo technika

Sužinokite viską apie vibrafoną: konstrukcija, rezonatoriai, plaktukų technikos, garsas ir efektai. Praktiniai patarimai grojimo technikai ir instrumentų istorija.

Vibrafonas yra mušamasis instrumentas, panašus į ksilofoną, tačiau jo barai (strypai) gaminami iš aliuminio, o ne iš medžio. Barai išdėstyti taip, kad primintų fortepijono klaviatūrą — viršutinė eilė atitinka baltas, o apatinė — juodas klavišus, todėl lengviau groti melodijas ir akordus. Yra ir alternatyvūs išdėstymo variantai, pavyzdžiui 6 plius 6 sistema, kurioje kiekvienoje eilutėje barai sudėti viso tono atstumu, o tarp eilučių — pusės tono, kas suteikia kitas fingering galimybes. Po kiekvienu barų komplektu pritvirtinti vamzdeliai — rezonatoriai — kurie sustiprina ir paryškina garsą.

Konstrukcija ir pagrindinės dalys

Barai: įprastai aliumininiai, skirtingo ilgio, kiekvienas derintas į atitinkamą natą. Barai sustatyti ant rėmo taip, kad būtų galima laisvai skambėti ir perduoti vibraciją rezonatoriams.

Rezonatoriai: po kiekvienu barų komplektu yra metaliniai vamzdeliai, pritaikyti atitinkamam barui. Daugelyje vibrafonų rezonatoriuose yra mechaniniai diskai arba ventiliatoriai, kuriuos suka elektrinis variklis — tai sukuria pulsuojančio (tremolo) įspūdį. Motorą galima įjungti arba reguliuoti pedalu, o greičio pokyčiai keičia efektą.

Pedalas: veikia panašiai kaip fortepijono damperis — atlaisvina arba nutildo barų vibraciją. Atlikėjas valdo sustojimą (sustain) ir tūrio trukmę, o taip pat gali minkyti bei lokalizuoti nutildymą rankomis ar plaktukais.

Dydžiai ir diapazonas: profesionalūs vibrafonai dažniausiai būna trijų arba trijų su puse oktavos; yra ir keturių oktavų instrumentų. Diapazonas priklauso nuo modelio ir paskirties (soliniam grojimui ar orkestrui).

Plaktukai (muštukai) ir jų savybės

Vibrafono plaktukai — tai specialūs plaktukai su guminiu kamuoliuku centre, aplipintu siūlais arba kieta virvele. Daugeliu atvejų jie turi šerdį iš guminio rutuliuko, kuris apvyniotas siūlu arba virvele ir pritvirtintas prie siauro kaiščio (dažnai iš rotango arba beržo; kartais naudojamas ir nailonas). Dėl apvyniojimo ir šerdies kietumo gaunami skirtingi atakos ir rezonanso niuansai. Dažnai vibrafono plaktukai yra kiek kietesni nei marimbai naudojami plaktukai, tačiau kai kurie plaktukai tinka abiem instrumentams.

Plaktukus galima laikyti įvairiai; įprastas būdas — tarp nykščio ir rodomojo piršto, o kitais pirštais kontroliuojama lazdelių padėtis. Grojimas keturiais plaktukais (dviem kiekvienoje rankoje) yra sudėtingesnis, bet leidžia groti harmoniją — net akordus iš keturių natų. Populiarūs keturių plaktukų laikymo metodai yra Burton ir Stevens sukibimai (angl. Burton grip, Stevens grip).

Garso ypatybės, motoras ir efektai

Vibrafono garsą formuoja barai ir rezonatoriai. Kai rezonatoriuose sukamaisiais diskais (ventiliatoriais) keičiamas oro srautas, gaunamas pulsavimas garsumo atžvilgiu — šis efektas dažnai vadinamas vibrato, nors techniškai tai yra tremolo (amplitudės modulacija). Motoras leidžia reguliuoti rotacijos greitį, taip kontroliuojant efektą nuo lėto švelnaus virpėjimo iki greito „vibravimo“.

Pedalas leidžia suspausti ar atleisti barų sustojimą: užspaudus — garsas nutildomas greitai, atleidus — leidžiama ilgiau laisvai skambėti (sustaining). Taip galima atlikti legato frazes arba greitai nutildyti barus stabiliems ritminiams efektams.

Grojimo technikos ir specialūs efektai

• Ritiniai (rolls): dažnai atliekami norint sukurti ilgą, vienalytį garsą — pusiau alternuojant dviem plaktukais arba pasitelkiant keturis plaktukus užpildyti skirtingas balses.
• Nutildymas (dampening): atliekamas pedalu arba specialiu plaktuko prispaudimu prie baro, taip kontroliuojant frazės trukmę ir artikuliaciją.
• Keturios lazdos: leidžia groti sudėtingesnę polifoniją ir akordus; reikalauja specifinių laikymo technikų.
• Pitch bending ir slidinėjimas: retai naudojami efektai — vieną plaktuką stumiant arba slidinant palei barą galima sukurti smulkų aukščio ir atakos modifikavimą; tai eksperimentinė technika ir skirta specialiems efektams.
• Arkos naudojimas: kartais grotojai naudoja lanką (pvz., violončelės ar kontraboso lanką), braukdami per barų kraštus, taip išgaudami ilgai trunkantį, pusiau balso tipo skambesį.
• Preparuotas garsas ir extended techniques: įvairūs priedai, plaktukų tipai (vilna, siūlas, guma), strike vietos pasirinkimas ar rezonatorių modifikacijos leidžia eksperimentuoti su spalva ir ataka.

Repertuaras ir panaudojimas

Vibrafonas plačiai naudojamas tiek klasikinėje, tiek džiazo muzikoje. Jis pasirodo orkestruose ir kameriniuose ansambliuose, o taip pat dažnas džiazo combo sudėtyje. Vibrafoną galima išgirsti Albano Bergo operos "Lulu" orkestro partijoje. Jis taip pat naudojamas Olivier Messiaeno, Leonardo Bernsteino, Benjamino Britteno ir Vaughano Williamso kūriniuose (pavyzdžiui, Vaughano Williamso 8-osios simfonijos pradžioje). Vibrafonai dažnai skamba džiaze, ypač kombo — žymūs atlikėjai yra Lionel Hampton, Milt Jackson, Gary Burton ir Bobby Hutcherson.

Pirmą kartą vibrafonai Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo pagaminti 1921 m. Dėl savo specifinio, švelnaus ir skaidraus metalo tembro bei galimybės valdyti ilgį ir „vibraciją“, vibrafonas išlieka vertinamas ir klasikinėje, ir populiarioje muzikoje. Kartais žmonės vibrofoną vadina vibrofonu.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra vibrafonas?

K: Kaip išdėstyti strypai?

Klausimas: Kokio tipo plaktukai naudojami vibrafonui?

K: Kaip reikia laikyti plaktukus grojant?

K: Ar yra kokių nors specialių technikų, naudojamų grojant vibrofonu?

K: Kada pirmą kartą buvo pagamintas?

K: Kokiose muzikos rūšyse jis dažniausiai skamba?

Paieška pagal raidę