Vibrafonas
Vibrafonas yra mušamasis instrumentas. Jis panašus į ksilofoną, tačiau jo strypai pagaminti ne iš medžio, o iš aliuminio. Kaip ir ksilofono, strypai išdėstyti panašiai kaip fortepijono klaviatūroje, kad būtų galima groti melodijas. Alternatyvi forma yra 6 plius 6 sistema, kai kiekvienoje eilutėje strypeliai yra viso tono atstumu, o abiejose eilutėse - pusės tono atstumu. Grojantysis naudoja plaktukus (muštukus), po vieną arba po du kiekvienoje rankoje. Po kiekvienu strypu yra vamzdeliai. Jie vadinami rezonatoriais. Dėl jų garsas skamba garsiau. Taip pat yra elektrinis variklis, kurį galima įjungti pedalu. Dėl to ventiliatoriai sukasi ventiliatoriuose ir skleidžia labai stiprų, vibruojantį garsą. Todėl instrumentas ir turi tokį pavadinimą. Kartais žmonės vibrofoną vadina vibrofonu.
Pirmą kartą vibrafonai Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo pagaminti 1921 m.
Plaktukai - tai plaktukai su guminiu kamuoliuku gale. Aplink šiuos kamuoliukus tvirtai apvyniojami siūlai arba kieta virvė. Vibrafono plaktukai paprastai būna šiek tiek kietesni nei naudojami marimbai. Juos paprastai sudaro guminio rutuliuko šerdis, apvyniota siūlu arba virvele ir pritvirtinta prie siauro kaiščio, dažniausiai pagaminto iš rotango arba beržo (kartais naudojamos ir kitos medžiagos, pavyzdžiui, nailonas). Vibrafonui tinkami plaktukai paprastai tinka ir marimbai. Yra įvairių jų laikymo būdų. Įprastas būdas - laikyti juos tarp nykščio ir rodomojo piršto, kitais pirštais padedant valdyti lazdeles. Grojimas keturiais plaktukėliais yra sunkesnis, tačiau leidžia groti harmoniją (akordą su keturiomis natomis).
Kartais naudojamos specialios technikos, pavyzdžiui, "pitch bending". Tai atliekama vieną iš plaktukų specialiu būdu stumdant palei strypą. Kartais žaidėjų prašoma naudoti lanką, pavyzdžiui, violončelės ar kontraboso lanką, ir lenkti per juostos kraštą.
Vibrofonas naudojamas Albano Bergo operos "Lulu" orkestre. Jis taip pat naudojamas Olivier Messiaeno, Leonardo Bernsteino, Benjamino Britteno ir Vaughano Williamso kūriniuose (8-osios simfonijos pradžioje). Vibrafonai dažnai skamba džiaze, ypač kombo.
Vibrafonas su plaktukais.
Susiję puslapiai
- Glockenspiel
- Ksilofonas
- Marimba
- Vamzdiniai varpeliai
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra vibrafonas?
A: Vibrafonas yra mušamasis instrumentas, panašus į ksilofoną, bet su aliuminio strypais vietoj medinių. Po strypais yra rezonatoriai ir elektros variklis, kurį galima įjungti pedalu, kad būtų sukurtas vibruojantis garsas.
K: Kaip išdėstyti strypai?
A: Strypai išdėstyti panašiai kaip fortepijono klaviatūra, kad būtų galima groti melodijas. Taip pat yra alternatyvi forma, vadinama 6 plius 6 sistema, kai kiekvienoje eilutėje strypai yra išdėstyti viso tono atstumu, o abiejose eilutėse - pusės tono atstumu.
Klausimas: Kokio tipo plaktukai naudojami vibrafonui?
A: Paprastai vibrofonui groti naudojami plaktukai (muštukai) su guminiais kamuoliukais galuose, tvirtai apvyniotais siūlu arba virvele. Jie gali būti pagaminti iš rotango arba beržo, taip pat gali būti šiek tiek kietesni nei naudojami marimbai.
K: Kaip reikia laikyti plaktukus grojant?
A: Paprastai plaktukai turėtų būti laikomi tarp nykščio ir rodomojo piršto, o kiti pirštai padeda juos valdyti. Grojant keturiais plaktukėliais galima groti harmoniją (akordus su keturiomis natomis).
K: Ar yra kokių nors specialių technikų, naudojamų grojant vibrofonu?
A: Taip, kartais naudojamos specialios technikos, pavyzdžiui, "pitch bending" (garso aukščio išlenkimas), kai vienas iš plaktukų tam tikru būdu slenkamas išilgai strypelio arba lenkiama per vieno iš strypelių kraštą, naudojant violončelės ar kontraboso lankus.
K: Kada pirmą kartą buvo pagamintas?
A: Vibrafonai pirmą kartą buvo pagaminti 1921 m. Amerikoje.
K: Kokiose muzikos rūšyse jis dažniausiai skamba?
A: Vibrafonai dažniausiai skamba džiazo muzikoje, ypač kombo, taip pat tokių kompozitorių kaip Albano Bergo operos "Lulu", Olivier Messiaeno, Leonardo Bernsteino, Benjamino Britteno ir Vaughano Williamso 8-osios simfonijos įžanginiame kūrinyje.
