"Lulu" - tai kompozitoriaus Albano Bergo opera, sukurta pagal vokiečių dramaturgo Franz'o Wedekind'o pjesių motyvus. Siužetą Bergas ištraukė iš dviejų to paties autoriaus pjesių: Erdgeist ir Die Büchse der Pandora. Libretą (operos žodžius) Bergas parašė pats ir integravo į muziką savo simboliką, leitmotyvus bei sudėtingą dainų ir veiksmų simetriją.

Daugeliui žmonių "Lulu" pasirodė labai šokiruojanti, nes istorija yra atvira, dekadentiška ir tematiškai provokuojanti: joje yra nuodėmės, žmogžudystės, atviras seksualumas ir smurtas. Opera kritikuoja ir išjuokia buržuazinę moralę, ryškina galios, turtų ir aistrų dinamiką. Be to, Bergo muzika daugeliui atrodė sudėtinga — jis naudoja dvylikos tonų muziką, kuri oficialiai nėra grindžiama tradicine tonacija, tačiau Bergas šiame metodui suteikė daug ekspresijos: jam būdingi ir lyriniai, ir romantiniai momentai, ir griežtesnės serijinės technikos fragmentai.

Siužeto santrauka

Opera pasakoja apie Lulą – jaunos, kerinčios, bet ir destruktyvios moters likimą. Veiksmas apima jos pakilimo ir žlugimo istoriją: Lulu įsimyli arba įveda į audringus santykius keletą vyrų, ji patraukia ir praturtėja, tačiau jos aplinka ima byrėti – aplink nutinka keletas žmogžudysčių ir prievartos aktų. Antrame veiksme jos padėtis smunka: ji praranda statusą, tampa išnaudojama. Trečiame veiksme, keliavusi į užsienį ir atsidūrusi prostitucijoje, Lulu yra nužudoma (operoje tai baigiamasis, tragiškas finalas, primenantis Jack the Ripper tipo smurto figūrą Wedekind'o pasakojimuose).

Muzikinė kalba ir struktūra

Bergas derino dvilypius elementus: griežtą, serijinę (dvylikos tonų) konstrukciją ir aistringas, romantiškas, netimtiškas melodines linijas. Operoje galima aptikti:

  • Serijinę struktūrą – pagrindinės temos ir charakterių motyvai sudaryti pagal dvylikos tonų seriją, kuriami tarpusavyje susieti simboliniai ryšiai.
  • Tonalumo atspalvius – nors naudojama serija, Bergas daugelyje vietų sukuria atpažįstamus, „toninius“ fragmentus (valso, blues ir kitų žanrų atgarsius), todėl muzika dažnai skamba dramatiškai ir emocionaliai.
  • Orkestracija – ekspresyvi, kartais tanki ir disonansinė, vietomis lyrinė; Bergas naudoja plataus diapazono orkestrą, solinius instrumentus ir instrumentines grupes kuriant specifinę spalvą ir atmosferą.

Istorija, premjera ir užbaigimas

Bergas dirbo prie „Lulu“ tarp 1928 ir 1935 m., tačiau mirė 1935 m., palikęs trečią veiksmą tik fragmentiškai užbaigtą (pianinu atplėštą partiturą). Dėl to pirmasis viešas pastatymas 1937 m. buvo nevisiškai užbaigtas. Tik vėliau, XX a. pabaigoje, kompozitoriaus kolegos ir muzikologai pasiūlė pilną redakciją. Austrų kompozitoriaus Friedricho Cerhos (Friedrich Cerha) atliktas trečio veiksmo orkestravimas leido parengti užbaigtą, tris veiksmus apimančią versiją, kuri pirmą kartą buvo atlikta pilna forma 1979 m. Vėliau operos pastatymų kiekis išaugo, o kūrinys tapo viena žymiausių XX a. operinių dramų.

Tema ir reikšmė

Lulu laikoma vienu iš svarbiausių XX a. operos kūrinių dėl savo stilistinės drąsos, dramaturginio intensyvumo ir gebėjimo sintezuoti modernią serijinę techniką su ekspresyvia vokaline linija. Opera kelia klausimus apie moters vaidmenį visuomenėje, seksualumą, identitetą, bankrotuojančią moralę ir destruktyvius troškimus. Dėl savo turinio ir muzikinės naujovės kūrinys ilgą laiką kėlė aistras, bet taip pat ir tapo canonicaliu pavyzdžiu, kaip XX a. muzika derino avangardines formas su dramaturgijos tradicija.

Ši opera vis dar dažnai rodyta didžiosiose operos scenose ir yra analizuojama muzikologų bei režisierių dėl savo sudėtingumo, simbolikos ir provokuojančio estetinio poveikio.