Alban Berg

Gyvenimas

Ankstyvieji metai

Bergas užaugo Vienos centre. Jo šeima turėjo daug pinigų, tačiau 1900 m. mirus Bergo tėvui gyvenimas tapo daug sunkesnis. Bergui ne itin gerai sekėsi mokykloje. Be to, jis užmezgė romaną su virtuvės tarnaite, su kuria susilaukė dukters.

Jis domėjosi muzika, grojo fortepijonu ir buvo pradėjęs kurti, tačiau mokyklos egzaminų rezultatai nebuvo tokie geri, kad galėtų įstoti į muzikos konservatoriją. Jis nesidomėjo verslu, kaip jo tėvas. Jis gavo neapmokamą darbą. Tada, 1904 m., pradėjo mokytis pas Šenbergą. Tai buvo pirmas kartas, kai jam buvo suteiktos tinkamos muzikos pamokos. Po dvejų metų jo motina paveldėjo šiek tiek pinigų, todėl Bergas galėjo atsisakyti neapmokamo darbo ir susitelkti į muziką.

Šenbergas jį mokė harmonijos, kontrapunkto ir muzikos teorijos, t. y. visų dalykų, kuriuos reikia išmanyti norint gerai kurti. Bergas pas jį mokėsi nuo 1904 iki 1911 m. Pirmieji jo kūriniai - fortepijoninė sonata ir styginių kvartetas. Čia jis jau rado jam tinkantį modernų stilių. Jis rašė harmonijas, kurios atrodė tarsi plūduriuojančios. Dažnai rašė kelių dalių kūrinius, kuriuos jungė bendra tema. Taip pat mėgo temas, kurios skamba apverstos aukštyn kojomis, arba palindromus, kai melodija skamba taip pat tiek pirmyn, tiek atgal. Jis sutiko merginą, vardu Helene, ir 1910 m. jie susituokė.

Suaugusiojo amžius

Bergas mėgo klausytis įvairios muzikos. Tuo jis skyrėsi nuo Šenbergo ar Weberno. Bergas domėjosi prancūzų kompozitoriais, tokiais kaip Debussy, taip pat džiazu. Jam patiko šiuolaikinis teatras ir dramaturgo Bertolto Brechto bei kompozitoriaus Kurto Veilio politiniai kūriniai.

Bergas buvo labai dėkingas Šenbergui už viską, ko iš jo išmoko, bet vis tiek jo bijojo. Schoenbergas rašė jam daug laiškų, kuriuose prašė atlikti tam tikrus darbus už jį (pvz., atlikti jo orkestrinių kūrinių aranžuotes fortepijonui) ir dažnai jį kritikavo. Tik 1920-aisiais, kai Bergas tapo gerai žinomas, Šenbergas pradėjo jam rašyti labiau kaip lygiaverčiam draugui.

Bergas parašė penkias orkestrines pjeses. Tai vienas pirmųjų svarbių kūrinių, kuriuos jis parašė be Šenbergo pagalbos. Muzikoje yra modernių akordų, kurie Vienos publikai turėjo skambėti labai šokiruojančiai. 1913 m. kovo 31 d. Šenbergas Vienoje surengė koncertą, kuriame skambėjo kelios Bergo dainos. Klausytojai pradėjo muštis, teko kviesti policiją. Kai Šenbergas parašė Bergui kritiką dėl jo muzikos, Bergas prarado pasitikėjimą savimi. Pamažu jis vėl ėmė labiau pasitikėti savimi. Jis parašė Tris orkestrines pjeses op. 6. Muzika skamba visai kaip Mahlerio. Čia daug muzikinių idėjų, kurios perauga viena į kitą ir sukuria turtingą skambesį.

Pirmojo pasaulinio karo metais Bergas kurį laiką praleido kariuomenės mokymo stovykloje. Ši patirtis turėjo būti jo mintyse, kai jis rašė operą "Wozzeck". Ši opera labai išgarsėjo. Joje buvo daug naujų idėjų. Joje pasakojama ne apie didį herojų, o apie paprastą žmogų, su kuriuo blogai elgiasi žmonės. Muzika taip pat labai skiriasi nuo iki tol skambėjusios operos muzikos. Nors ji buvo tokia moderni, sulaukė didelės sėkmės ir išgarsino Bergą visame pasaulyje. Ji davė jam daugiau pinigų, kurie kartu su nedideliu mokytojavimu leido didžiąją laiko dalį skirti kompozicijai.

Šlovės metai

"Wozzecke" yra šiek tiek dvylikos tonų muzikos, tačiau kituose jo kūriniuose dvylikos tonų sistema yra daug svarbesnė. Jis parašė Lyrinę siuitą styginių kvartetui ir Kamerinį koncertą (Kammerkonzert), kuriame formą sudaro matematinės taisyklės. Savo muzikoje jis mėgo slėpti įvairius dalykus, pavyzdžiui, mėgstamus skaičius ar žmonių vardų raides. Tai tarsi slapti kodai, todėl vėlesniais metais muzikantai praleido daug laiko bandydami išsiaiškinti, ką norėjo pasakyti Bergas.

1928 m. Bergas pradėjo kurti savo antrąją ir paskutinę operą: Lulu. Apie šią operą jis galvojo daugelį metų. 1905 m. jis matė pjesę "Pandoros skrynia" ("Die Büchse des Pandora"). Wedekindas joje vaidino Džeką Išplėšėją. Žmonės manė, kad pjesė yra nepadori, tačiau ji vis tiek tapo labai populiari, ypač po 1918 m., kai Vokietijoje nebeliko cenzūros. Prie operos jis dirbo iki 1934 m. Vėliau darbą nutraukė, kad parašytų Koncertą smuikui. Išgirdęs apie liūdną pažįstamos jaunos merginos Manon Gropius mirtį nuo poliomielito, koncertą paskyrė jos atminimui. Jis rašė: "Angelo atminimui". Manon motina Alma buvo Gustavo Mahlerio žmona.

Mirtis

Netrukus po to, kai baigė Koncertą smuikui, Bergui įgėlė vabzdys. Susidarė pūlinys, jis buvo skubiai nugabentas į ligoninę, bet mirė. Koncertas dar nebuvo atliktas. Jis nebaigė "Lulu". Trečiasis veiksmas buvo tik trumpai nubraižytas partitūroje (nurodant pagrindines natas, bet ne tiksliai, ką groja kiekvienas instrumentas). Kai opera buvo parodyta pirmą kartą, III veiksmas buvo tik suvaidintas pantomima, skambant kitai Bergo muzikai. Bergo našlė Helene nenorėjo, kad operą užbaigtų kas nors kitas, todėl III veiksmas taip ir nebuvo atliktas iki pat Helene mirties 1976 m. Jį užbaigė Frydrichas Čerha ir 1977 m. jis buvo atliktas, nors teisme buvo bandoma sustabdyti jo atlikimą.

Svarbiausi darbai

• Kammerkonzert (1925) fortepijonui, smuikui ir 13 pučiamųjų instrumentų
• Wozzeck
• Lulu
• "Lyric Suite
• Septynios ankstyvosios dainos
• Koncertas smuikui