Natos (spausdinta muzika) – kas tai ir kaip jos naudojamos

Sužinokite, kas yra natos (spausdinta muzika), jų formatai, skirtumai ir praktiniai patarimai muzikantams — nuo solo partijų iki sudėtingų ansamblių.

Natos - tai spausdintos muzikos rūšis. Muzika, kurią muzikantai turi priešais save, kai groja, yra spausdinta muzika. Lapas ar lapai, kuriuose yra užrašyta, ką muzikantas turi groti, vadinami spausdinta muzika. Dažnai sakoma, kad „natos“ reiškia „vieną natų lapą“ arba konkrečią kūrinio kopiją — t. y. atskirai atspausdintą vieną dainą ar kūrinį. Spausdinta muzika apima tiek atskiras natas, tiek rinkinius ar partitas, išleistus knygose. Dėl to kartais painiojama, kas yra „natos“ ir kas yra „spausdinta muzika“: pirmasis terminas dažniau reiškia vieną muzikos egzempliorių, o antrasis – plačią leidinių kategoriją.

Natos gali būti išleistos kaip atskira vieno kūrinio ar dainos kopija arba kaip kūrinių rinkinys didesnėje knygoje. Jei kūrinys skirtas smuikui ir fortepijonui, pianistas gros iš fortepijono partijos, kurioje fortepijono muzika, kaip įprasta, užrašyta ant dviejų strofų. Virš šių dviejų strofų, išspausdintų šiek tiek mažesniu šriftu, bus kita strofa su smuiko partija. Smuikininkas gros iš atskiros dalies, kurioje bus tik smuiko muzika. Tai reiškia, kad pianistas visada matys, ką turi groti smuikas, tačiau smuikininkas negalės matyti, ką groja pianistas. Smuikininkui kartais gali tekti pažvelgti į fortepijono partiją, kad pamatytų, kaip smuiko ir fortepijono partijos dera tarpusavyje. Smuikininkui būtų sunku groti iš natų su abiem partijomis, nes jam tektų per dažnai versti puslapius. (Jei prieš pat puslapio pervertimą smuikininkas neturės kelių poilsio minučių, perversdamas puslapį smuikininkas praleis dalį savo partijos).

Kaip dar naudojamos natos

• Koncertuose ir repeticijose: muzikantai dažniausiai groja iš individualių partijų (angl. parts), kurios yra pritaikytos konkrečiam instrumentui. Dirigentas paprastai dirba su viso orkestro arba choro partitūra (angl. score), kurioje matomos visos partijos viena po kitos.
• Studijuojant ir pratyboms: spausdinta muzika naudojama mokantis technikos, interpretacijos, tempų ir dinamikos ženklų; dažnai pažymimos papildomos fingering (pirštavimo) ar bowing (smuiko lankstymo) pastabos.
• Pedagogikoje: mokytojai dirba su mokinių egzemplioriais ar specialiai parengtomis vadovėlėmis, kuriose yra individualios pratybos ir žingsniai.
• Scenoje: sceninės versijos gali turėti sutrumpinimus, rekvizitus arba „cue“ žymes, kad atlikėjas aiškiai matytų įėjimus ir sinchronizaciją su kitais atlikėjais arba su apšvietimu ir garso takeliu.

Skirtingi natų leidimo tipai

• Pilna partitūra (full score): rodo visas instrumentų ar balsų partijas viename leidinyje; naudojama dirigentams ir kompozitoriams.
• Individualios dalys (parts): vieno instrumento arba balso egzempliorius, skirtas praktiškai atlikti kūrinį scenoje.
• Piano reduction / vocal score: sutrumpinta versija, kur pianinas sugroja orkestro ar kelių partijų funkciją, dažnai naudojama repeticijose arba kaip lengvesnė versija paruošimui.
• Studijų leidimai: su komentarais, analizėmis, alternatyvomis ir atlikimo pastabomis; naudinga studentams ir atlikėjams.
• Facsimilės ir istorinės egzempliorės: originalių manuskriptų kopijos arba senosios spaudos leidimai tyrimams.

Skaitmeninės natos ir šiuolaikinės priemonės

Be popierinių leidimų, dabar dažnai naudojamos skaitmeninės natos (PDF, interaktyvios programėlės). Programos kaip MuseScore, Sibelius ar Finale leidžia kurti, redaguoti ir spausdinti natas. Scenose muzikantai gali naudoti planšetinius kompiuterius su specialiomis programėlėmis, kurios automatiškai verčia puslapius pagal metrą, sinchronizaciją ar pedalų komandas. Tai sprendžia problemą, kai vienam atlikėjui būtų per dažnai versti popierines natas.

Praktiniai patarimai skaitant natas

• Susipažinkite su pagrindiniais užrašais: raktai, taktai, tempai, dinamikos ženklai ir artikuliacija.
• Stebėkite repeticijų žymes (rehearsal marks) — jos palengvina bendravimą su kolegomis ir dirigentu.
• Jei grojate iš partijos su ilgu tęstinumu be poilsio, apsvarstykite galimybę turėti puslapio verčiamąją pagalbą (page-turner) arba naudoti skaitmeninį sprendimą.
• Atkreipkite dėmesį į transponuojančius instrumentus: jų natos gali būti parašytos kita nata (pavyzdžiui, klarnetas es, fagotas ir kt.).

Autorių teisės ir leidimai

Spausdinta muzika gali būti apsaugota autorių teisių. Senesni kūriniai gali būti viešajame domene (public domain), bet daugumai šiuolaikinių leidinių reikia įsigyti arba gauti licenciją atlikimui ir kopijavimui. Orkestrai ir kolektyvai dažnai nuomoja arba perka atskiras dalis iš leidėjų.

Santrauka: natos — tai konkretus spausdintų natų egzempliorius arba partija, kurią naudoja atlikėjai; spausdinta muzika apima platų leidinių spektrą nuo individualių natų iki pilnų partitūrų. Žinodami skirtumus tarp leidimų ir turėdami tinkamus įrankius (popierius ar skaitmeninius sprendimus), atlikėjai gali patogiai ir tiksliai ruošti ir atlikti kūrinius.

Rezultatas

Partitūra - tai atspausdinta kūrinio, parašyto keliems instrumentams, muzika. Kiekvienam instrumentui skirtos natos (partijos) užrašomos viena virš kitos ant atskirų strofų. Dirigentas iš partitūros mato, ką kiekvienas instrumentas turėtų groti ir kaip tai dera tarpusavyje. Kiekvienas atlikėjas priešais save turi tik savo partiją (natas, kurias tas atlikėjas groja). Retkarčiais, jei instrumentas turi ilgą laikotarpį, kai negroja (t. y. turi poilsio bloką), leidėjas gali išspausdinti, paprastai mažesniu šriftu, natų dalį, kurią turėtų groti kitas instrumentas (paprastai melodiją grojantis instrumentas), kad atlikėjas, prieš pradėdamas groti, žinotų, ko klausytis. Šios mažesnės natos vadinamos užuominomis, nes jos atlikėjui duoda ženklą, arba užuominą, kad jis netrukus pradės groti).

Tipai

• Orkestro partitūroje arba pilnoje partitūroje tiksliai nurodyta, ką groja visi orkestro instrumentai. Jei kūrinyje naudojamas didelis orkestras su daugybe skirtingų instrumentų, puslapis turi būti labai aukštas. Dirigentas naudojasi partitūra, kad galėtų matyti, kurie instrumentai kada groja. Dirigentas duoda ženklą orkestro nariams (arba orkestro sekcijoms), kada jie pradeda groti. Žinoma, dirigentai daro kur kas daugiau (tempas, dinamika, interpretacija ir t. t.), tačiau dauguma dirigentų partitūrą naudoja repetuodami orkestrą arba orkestrui grojant.
• Miniatiūrinė partitūra, studijų partitūra arba kišeninė partitūra yra panaši į orkestro partitūrą, bet daug mažesnė. Ji nebus pakankamai didelė, kad dirigentas galėtų diriguoti, nes atspaudas bus per mažas, tačiau ji bus pakankamai gera studijoms ir bus daug pigesnė nei didelė orkestrinė partitūra.
• Vokalinė partitūra arba partitūra fortepijonui - tai chorui ir dainininkams skirto kūrinio (pvz., operos) natos, kuriose visos instrumentų partijos atspausdintos ant dviejų strofų, kad būtų galima groti fortepijonu. Kai kurias natas, žinoma, teks praleisti, kad būtų galima groti tik dviem rankomis.
• Trumpoji partitūra - tai partitūra, kurioje orkestro kūrinys užrašytas tik ant trijų ar keturių strofų. Tai kažkas tarpinio tarp fortepijono partitūros ir pilnos partitūros. Kompozitorius, kurdamas kūrinį, gali jį parašyti trumpa partitūra, o vėliau parašyti orkestro partitūrą. Trumposios partitūros paprastai neskelbiamos, jos yra tik darbinės kopijos, kol kūrinys komponuojamas.

Standartinis balų užsakymo formatas

Orkestro partitūroje instrumentų linijos paprastai spausdinamos tokia tvarka:

• mediniai pučiamieji (fleita, obojus, klarnetas, fagotas, saksofonas ir kiti specialūs mediniai pučiamieji),
• variniai pučiamieji (valtorna, trimitas, trombonas ir žemieji pučiamieji, pvz., tūba),
• mušamieji (klavišai, tamburinas, bosinis būgnas, ksilofonas ir kt.),
• styginiai (smuikas, altas, violončelė ir kontrabosas),

Jei yra choras arba dainininkai solistai, jų partija rašoma apačioje, virš styginių. Taktų linijos paprastai sujungia kiekvienos šeimos strofas. Taip lengviau rasti instrumentus, nei jei jie būtų nubrėžti iki pat puslapio apačios. Patyręs dirigentas pakankamai gerai išmano partitūrų tvarką, kad galėtų peržiūrėti partitūrą ir labai greitai pamatyti, koks instrumentas groja tam tikrą partiją, net jei instrumentų pavadinimų ten nėra. Toliau pateikiamas standartinės orkestrinės partitūros partitūros partitūros eiliškumo pavyzdys, kaip ji būtų surašyta greta strofų.

Orkestrinis formatas

• Piccolo
• Fleita
• Alto fleita*
• Obojus
• Cor Anglais*
• Klarnetas Eb arba A*
• Klarnetas in Bb
• Bb bosinis klarnetas
• Alto saksofonas Eb*
• Fagotas
• Kontrabosai
• Ragai in F
• Bb trimitai
• Trombonai
• Bosinis trombonas
• Eufonijus*
• Tūba
• Timpanai
• Kiti mušamieji (trikampis, agogo varpeliai, tam-tam glockenspiel, ksilofonas, vibrafonas, vamzdiniai varpeliai, tenorinis būgnas, bosinis būgnas)
• Kitos priemonės
• Arfa
• Fortepijonas ir klavišiniai
• Choras (SATB)
• 1 smuikas
• 2 smuikas
• Viola
• Violončelė
• Bosinė gitara

*Nurodo nestandartinį instrumentą - tai instrumentai, kurie naudojami tik todėl, kad kompozitorius nori, jog ansamblyje skambėtų tik toks tonas.

Koncertinės grupės formatas

Grupės partitūroje instrumentai bus išvardyti kitaip. Toliau pateikiamas standartinės grupės partitūros partitūros tvarkos pavyzdys, kaip ji būtų išvardyta greta natų.

• Fleita
• Obojus
• Fagotas
• Klarnetas in Bb
• Alto klarnetas*
• Bb bosinis klarnetas
• Alto saksofonas Eb
• Bb tenoro saksofonas
• Eb klasės baritoninis saksofonas
• Bb klasės trimitas
• Ragai in F
• Trombonas
• Bosinis trombonas*
• Baritonas / eufonija
• Tūba
• Pitched Percussion
• Neperkusinė perkusija

*Nurodo nestandartinį instrumentą - tai instrumentai, kurie naudojami tik todėl, kad kompozitorius nori, jog ansamblyje skambėtų tik toks tonas.

Dirigento partitūra

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra natos?

K: Kuo natos skiriasi nuo spausdintų natų?

K: Ar natos gali būti išleistos skirtingomis formomis?

K: Kaip muzikantams groti kartu, kai naudojami skirtingi instrumentai?

K: Kaip pianistas žino, ką groja smuikas, kai jie groja kartu?

Klausimas: Ar smuikininkas gali groti iš natų su abiem dalimis?

K: Kodėl smuikininkui kartais gali prireikti pažvelgti į fortepijono partiją?

Paieška pagal raidę