Fagotas – žemiausias medinis pučiamasis instrumentas: apibrėžimas ir ypatybės
Fagotas — žemiausias medinis pučiamasis: apibrėžimas, konstrukcija, skambesio diapazonas, vokiški ir prancūziški tipai bei praktinės grojimo ypatybės.
Fagotas yra žemiausias iš keturių pagrindinių medinių pučiamųjų šeimos instrumentų ir priklauso dvigubo liežuvėlio (double reed) grupei. Kaip ir obojus, fagotas groja su dviguba nendre – nendrė pritvirtinta prie išlenkto metalinio kandiklio, vadinamo kriaukle arba bokalu, kuri sujungta su pagrindine instrumento dalimi. Fagoto korpusą sudaro kelios jungtys: viršutinė dalis dažnai vadinama varpelio jungtimi, du pagrindiniai vamzdžiai — vadinami boso jungtimi ir sparno (arba tenoro) jungtimi, o apačioje jos sujungtos U formos elementu, dažnai vadinamu botagu (boot joint). Visas instrumentas turi sudėtingą metalinių klavišų tinklą, skirtą uždengti ir atidengti skylutes bei valdyti intonaciją.
Konstrukcija ir medžiagos
Fagotas gaminamas iš kietmedžio — dažniausiai iš juodmedžio arba kitų tvirtų medžių. Kai kuriuose instrumentuose naudojami metaliniai priedai, o kai kurių modelių varpelio jungtyje matomas dekoratyvus baltas žiedas. Kai kurie fagotai turi baltą, dramblio kaulo spalvos žiedą aplink varpelio jungtį. Tai vokiški fagotai (vadinami "Heckel"). Prancūziški fagotai (vadinami "Buffet") šio žiedo neturi — skiriasi ne tik išvaizda, bet ir griovelių forma, vidaus profiliai ir skambesys.
Garsas ir diapazonas
Fagotas pasižymi šiltu, mediniu ir lygiu tonu, gebančiu tiek ryškiai dainuoti solo partijas, tiek susilieti su orkestru kaip paraginantis arba padedantis balsas. Jo standartinis diapazonas yra platus: dažniausiai nurodoma nuo žemos B♭ (apie B♭1) iki maždaug aukšto F (apie F5). Patyrę muzikantai gali išgauti dar žemesnius arba aukštesnius tonus ir naudoti įvairius fingering'us ir altus kontrolės metodus. Yra ir specifiškesni variantai: kontrafagotas (kontrafagot) skamba maždaug oktava žemiau pagrindinio fagoto, o rečiau sutinkami mažesni arba pakylėti variantai (pvz., tenoroon) suteikia aukštesnį registrą.
Tipai, sistemos ir skambesio skirtumai
- Vokiška sistema (Heckel): labiau paplitusi daugelyje orkestrų; pasižymi sodriu, pilnu bosiniu skambesiu ir specifine mechanika bei fingering'u.
- Prancūziška sistema (Buffet): tradiciškai švelnesnis, skaidresnis ir labiau „mėginantis“ skambesys; mechanika ir pirštų sprendimai skiriasi nuo Heckel sistemos.
Abiem atvejais fagotai turi daug specialių klavišų bei vožtuvų — jie naudoja ne Boehmo sistemą (kuri paplitusi kituose mediniuose pučiamuosiuose), o savitas konstrukcijas, pritaikytas dvigubam liežuvėliui ir ilgam vamzdžiui.
Grojimo padėtis ir ergonomika
Fagotas yra santykinai sunkus instrumentas. Dalis žaidėjų naudoja kaklo dirželį, tačiau įprastai fagotas laikomas ir palaikomas per specialų sėdynės (seat) dirželį ar kablį, kuris prisekamas prie bato apačios ir užkabinamas už kėdės ar eina per atramą ant grindų. Dėl to instrumentas stovi stabiliau, o fagotininkas gali patogiau valdyti kvėpavimą ir pirštus. Tipiška grojimo padėtis — sėdint, fagotas laikomas dešinėje žaidėjo pusėje, o bato jungties viršus paprastai lygus žaidėjo klubui ar atitinkamai pritaikytai atramai.
Vaidmuo orkestre ir muzikoje
Nors plačiajai publikai fagotas kartais atrodo komiškas ar smagus dėl savo timbro ir porto (ypač baroko ir klasikinių kūrinių soliniuose epizoduose), orkestro kontekste jis atlieka labai svarbų vaidmenį: dažnai suteikia „sąžiningą“ ir žemišką tembrą, unošia Bernų (solo) partijas, sujungia stygines ir medinius pučiamuosius, kartais atlieka solo ar kontrapunktines linijas. Baroko muzikoje jis dažnai realizuodavo basso continuo ar solo partijas; romantizmo ir moderniosios muzikos laikotarpiais kompozitoriai išplėtė fagoto virtuozinius ir ekspresinius uždavinius.
Pastaba apie saksofoną: Adolphe Sax sukūrė saksofoną XIX a. kaip instrumentą, jungiantį medinių ir varinių pučiamųjų savybes, tačiau saksofonas niekada netapo standartine simfoninio orkestro dalimi, nors daug kompozitorių jį naudojo tam tikruose kūriniuose.
Priežiūra ir nendrės
Fagoto nendrės dažnai ruošiamos pačių atlikėjų arba pirkamos rankų darbo; tai labai svarbi skambesio dalis — nendrės forma, tvirtumas ir apdorojimas lemia timbrą ir intonaciją. Įrankiai, drėgmės kontrolė, reguliari valymo praktika ir tinkama laikymo dėžė padeda pratęsti instrumento ir nendrių tarnavimo laiką. Taip pat egzistuoja sintetinių nendrių sprendimai, nors daugelis profesionalų teikia pirmenybę natūralioms nendrėms.
Praktiniai patarimai pradedantiesiems
- Pirmiausia susipažinkite su kvėpavimo valdymu ir dvigubo liežuvėlio vibracija — tai pagrindas stabiliai intonacijai.
- Mokykitės pirštų technikos ir klavišų sistemos (Heckel ar Buffet) priklausomai nuo instrumento, kurį pasirinksite.
- Rūpinkitės nendrių paruošimu ir kaskart tikrinkite, ar nendrė gerai priglaudžiama prie kandiklio.
- Naudokite sėdynės arba kaklo diržą, kad sumažintumėte rankų ir pečių apkrovą.
Tinkamai prižiūrimas ir gerai grojamas fagotas gali skleisti labai išraiškingą, lyrinį ir kartu galingą garsą — todėl jis užima nepakeičiamą vietą orkestruose, kamerinėje muzikoje ir solo repertuare.
Du "Fox Products" fagotai.
Grojimas fagotu
Norint groti fagotu, labai svarbu turėti daug kvėpavimo atramos. Kaip ir grojant obojumi, greitus pasažus galima groti dvigubu liežuvėliu (viengubas liežuvėlis yra tarsi sakant "tu-tu-tu-tu-tu-tu", o dvigubas liežuvėlis - "te-ke-te-ke-te-te-ke"). Daugumoje muzikos kūrinių fagotas daug laiko praleidžia grodamas boso liniją, galbūt tomis pačiomis natomis, kaip ir violončelė ar tūba. Kartais jis gali skambėti gana juokingai, kai groja "um-cha-um-cha" akompanimentą, kaip, pavyzdžiui, Čaikovskio "Gulbių ežero" "Čigonų šokyje". Jis gali skambėti labai melodingai ir liūdnai, kaip Rimskio Korsakovo "Šecherezados" antrojoje dalyje. Pasiklausykite Stravinskio "Pavasario apeigų" įžangos, kur jis groja gana aukštas natas, kad apgautų žmones, jog tai Cor anglais arba anglų valtorna. Net garsus kompozitorius Saint Saënsas nežinojo, kas tai per instrumentas. Prokofjevas fagotą naudoja senelio melodijai filme "Petras ir vilkas". Be to, norint groti fagotu, grojančiajam reikia didelių rankų, nes fagoto klavišai ir skylutės yra gana platūs.
Skylutės išgręžtos kampu, kad aukštasis registras nebūtų išpūstas ir neskleistų nemalonaus garso. Kad būtų išvengta per didelio pučiamojo garso, taip pat buvo išrasti šnabždantys klavišai. Fagotas žinomas dėl savo nendrinio skambesio. Jo viršutinis registras yra šaižus ir kartais bauginantis. Vidurinis registras dėl savo didingo ir raminančio skambesio galėtų būti naudojamas lopšinėms. Jo apatinis registras yra gilus, tamsus, todėl galėtų būti naudojamas baisiems filmams ir pan.
Istorija ir repertuaras
Fagotas susiformavo iš renesansinio instrumento, vadinamo kurtalu arba dulčianu. Tai buvo dvigubos nendrės instrumentai, kuriais dažnai buvo grojama šalmais. Baroko laikotarpiu fagotas išpopuliarėjo kaip instrumentas, kuriuo buvo grojama boso linija, galbūt grojama taip pat kaip violončele. Žmogus, vardu Hotteterre, pagamino daugelį šiuolaikinio fagoto dalių. Vėlyvojo baroko laikotarpiu tokie kompozitoriai kaip Antonio Vivaldis rašė koncertus fagotui ir orkestrui. Tarp žymesnių fagoto koncertų yra Mozarto, o pastaruoju metu - Peterio Maxwello Davieso. Fagotas buvo labai svarbus orkestro instrumentas. Mozartas ir Beethovenas fagotui skyrė svarbias partijas muzikoje.
Kontrabosas
Kai kuriuose kūriniuose su dideliu orkestru naudojamas kontrafagotas. Jis groja oktava žemiau nei fagotas, t. y. iki pat žemutinės b arba c klasės fortepijono. Kai kurie kontrafagotai gaminami taip, kad grotų dar viena nata žemiau, t. y. pačia žemiausia fortepijono nata (A). Galima tikėtis, kad kontrafagotas iškils aukštai virš visų kitų orkestro instrumentų, tačiau iš tikrųjų vamzdis vis apsisuka, sudarydamas keturias lygiagrečias vamzdžių eiles. Paprastai jie gaminami varpeliu, nukreiptu žemyn. Svorį palaiko prie grindų pritvirtintas kaištis. Anksčiau kontrafagotas buvo fagoto formos.
Kontrafagotas suteikia sodrumo viso orkestro skambesiui. Atidžiai įsiklausykite, ar kontrafagotas skamba giesmę primenančioje Brahmso Pirmosios simfonijos paskutinės dalies įžangoje. Aiškiai girdimas ir Ravelio Koncerto fortepijonui kairei rankai pradžioje.
Klausimai ir atsakymai
K: Koks yra žemiausias iš keturių pagrindinių medinių pučiamųjų šeimos instrumentų?
A: Fagotas yra žemiausias iš keturių pagrindinių medinių pučiamųjų šeimos instrumentų.
K: Kaip prie fagoto pritvirtinama nendrė?
A: Nendrė tvirtinama prie išlenkto metalinio kandiklio, vadinamo "crook" arba "bocal", kuris yra sujungtas su pagrindine fagoto dalimi.
K: Kokios dvi dalys sudaro didžiąją fagoto dalį?
A: Dauguma fagotų susideda iš dviejų dalių, vadinamų "boso jungtimi" ir "sparno jungtimi" (arba "tenoro jungtimi"). Šios dvi dalys apačioje sujungtos U formos elementu, vadinamu "botagu". Instrumento viršuje yra "varpo jungtis".
Klausimas: Kaip žaidėjai paprastai palaiko savo svorį grodami?
Atsakymas: Grojantys dažniausiai naudoja kaklo dirželį ant kaklo arba sėdynės dirželį, kuris jungiasi batų apačioje ir eina per grindis, kad palaikytų jo svorį grojant.
K: Kokį diapazoną jis apima aukštaičių skambesiu?
A: Fagoto natų diapazonas yra vienas didžiausių - nuo žemos b iki aukštos f, t. y. nuo žemos b iki aukštos f viršutinėje trigubo skiemens eilutėje.
K: Ar jis turi klavišus, kaip ir kiti mediniai pučiamieji instrumentai?
A: Taip, fagotai turi klavišus, kurie padeda žaidėjui apglėbti visas skylutes, tačiau šie klavišai nenaudoja Boehmo pirštų sistemos, kaip kiti mediniai pučiamieji instrumentai. Vokiečių fagotai naudoja Heckel sistemą, o prancūzų fagotai - Buffet sistemą.
K: Kodėl saksofonas buvo atmestas kaip obojaus ir fagoto pakaitalas orkestre?
A: Saksofonas buvo atmestas kaip obojaus ir fagoto pakaitalas orkestre, nes orkestre jis skambėjo kitaip.
Ieškoti