Fagotas yra žemiausias iš keturių pagrindinių medinių pučiamųjų šeimos instrumentų ir priklauso dvigubo liežuvėlio (double reed) grupei. Kaip ir obojus, fagotas groja su dviguba nendre – nendrė pritvirtinta prie išlenkto metalinio kandiklio, vadinamo kriaukle arba bokalu, kuri sujungta su pagrindine instrumento dalimi. Fagoto korpusą sudaro kelios jungtys: viršutinė dalis dažnai vadinama varpelio jungtimi, du pagrindiniai vamzdžiai — vadinami boso jungtimi ir sparno (arba tenoro) jungtimi, o apačioje jos sujungtos U formos elementu, dažnai vadinamu botagu (boot joint). Visas instrumentas turi sudėtingą metalinių klavišų tinklą, skirtą uždengti ir atidengti skylutes bei valdyti intonaciją.
Konstrukcija ir medžiagos
Fagotas gaminamas iš kietmedžio — dažniausiai iš juodmedžio arba kitų tvirtų medžių. Kai kuriuose instrumentuose naudojami metaliniai priedai, o kai kurių modelių varpelio jungtyje matomas dekoratyvus baltas žiedas. Kai kurie fagotai turi baltą, dramblio kaulo spalvos žiedą aplink varpelio jungtį. Tai vokiški fagotai (vadinami "Heckel"). Prancūziški fagotai (vadinami "Buffet") šio žiedo neturi — skiriasi ne tik išvaizda, bet ir griovelių forma, vidaus profiliai ir skambesys.
Garsas ir diapazonas
Fagotas pasižymi šiltu, mediniu ir lygiu tonu, gebančiu tiek ryškiai dainuoti solo partijas, tiek susilieti su orkestru kaip paraginantis arba padedantis balsas. Jo standartinis diapazonas yra platus: dažniausiai nurodoma nuo žemos B♭ (apie B♭1) iki maždaug aukšto F (apie F5). Patyrę muzikantai gali išgauti dar žemesnius arba aukštesnius tonus ir naudoti įvairius fingering'us ir altus kontrolės metodus. Yra ir specifiškesni variantai: kontrafagotas (kontrafagot) skamba maždaug oktava žemiau pagrindinio fagoto, o rečiau sutinkami mažesni arba pakylėti variantai (pvz., tenoroon) suteikia aukštesnį registrą.
Tipai, sistemos ir skambesio skirtumai
- Vokiška sistema (Heckel): labiau paplitusi daugelyje orkestrų; pasižymi sodriu, pilnu bosiniu skambesiu ir specifine mechanika bei fingering'u.
- Prancūziška sistema (Buffet): tradiciškai švelnesnis, skaidresnis ir labiau „mėginantis“ skambesys; mechanika ir pirštų sprendimai skiriasi nuo Heckel sistemos.
Abiem atvejais fagotai turi daug specialių klavišų bei vožtuvų — jie naudoja ne Boehmo sistemą (kuri paplitusi kituose mediniuose pučiamuosiuose), o savitas konstrukcijas, pritaikytas dvigubam liežuvėliui ir ilgam vamzdžiui.
Grojimo padėtis ir ergonomika
Fagotas yra santykinai sunkus instrumentas. Dalis žaidėjų naudoja kaklo dirželį, tačiau įprastai fagotas laikomas ir palaikomas per specialų sėdynės (seat) dirželį ar kablį, kuris prisekamas prie bato apačios ir užkabinamas už kėdės ar eina per atramą ant grindų. Dėl to instrumentas stovi stabiliau, o fagotininkas gali patogiau valdyti kvėpavimą ir pirštus. Tipiška grojimo padėtis — sėdint, fagotas laikomas dešinėje žaidėjo pusėje, o bato jungties viršus paprastai lygus žaidėjo klubui ar atitinkamai pritaikytai atramai.
Vaidmuo orkestre ir muzikoje
Nors plačiajai publikai fagotas kartais atrodo komiškas ar smagus dėl savo timbro ir porto (ypač baroko ir klasikinių kūrinių soliniuose epizoduose), orkestro kontekste jis atlieka labai svarbų vaidmenį: dažnai suteikia „sąžiningą“ ir žemišką tembrą, unošia Bernų (solo) partijas, sujungia stygines ir medinius pučiamuosius, kartais atlieka solo ar kontrapunktines linijas. Baroko muzikoje jis dažnai realizuodavo basso continuo ar solo partijas; romantizmo ir moderniosios muzikos laikotarpiais kompozitoriai išplėtė fagoto virtuozinius ir ekspresinius uždavinius.
Pastaba apie saksofoną: Adolphe Sax sukūrė saksofoną XIX a. kaip instrumentą, jungiantį medinių ir varinių pučiamųjų savybes, tačiau saksofonas niekada netapo standartine simfoninio orkestro dalimi, nors daug kompozitorių jį naudojo tam tikruose kūriniuose.
Priežiūra ir nendrės
Fagoto nendrės dažnai ruošiamos pačių atlikėjų arba pirkamos rankų darbo; tai labai svarbi skambesio dalis — nendrės forma, tvirtumas ir apdorojimas lemia timbrą ir intonaciją. Įrankiai, drėgmės kontrolė, reguliari valymo praktika ir tinkama laikymo dėžė padeda pratęsti instrumento ir nendrių tarnavimo laiką. Taip pat egzistuoja sintetinių nendrių sprendimai, nors daugelis profesionalų teikia pirmenybę natūralioms nendrėms.
Praktiniai patarimai pradedantiesiems
- Pirmiausia susipažinkite su kvėpavimo valdymu ir dvigubo liežuvėlio vibracija — tai pagrindas stabiliai intonacijai.
- Mokykitės pirštų technikos ir klavišų sistemos (Heckel ar Buffet) priklausomai nuo instrumento, kurį pasirinksite.
- Rūpinkitės nendrių paruošimu ir kaskart tikrinkite, ar nendrė gerai priglaudžiama prie kandiklio.
- Naudokite sėdynės arba kaklo diržą, kad sumažintumėte rankų ir pečių apkrovą.
Tinkamai prižiūrimas ir gerai grojamas fagotas gali skleisti labai išraiškingą, lyrinį ir kartu galingą garsą — todėl jis užima nepakeičiamą vietą orkestruose, kamerinėje muzikoje ir solo repertuare.
