Muzikinė penklinė — apibrėžimas: natos, raktai ir pratęsimo linijos

Sužinokite apie muzikinę penklinę: natos, raktus, pratęsimo linijas ir jų taikymą partitūroje — aiškiai, su pavyzdžiais ir praktiškais patarimais.

Lenta (arba strypas) – taip vadinamos penkios horizontalios linijos, kuriose užrašoma muzika. Penkios linijos ir keturi vidiniai tarpai sudaro vadinamąjį pentagramą (arba notinę lentą). Muzikinės natos gali būti užrašytos ant linijos (kai linija praeina per natos galvutės vidurį) arba tarp linijų (tarpuose). Be keturių vidinių tarpų, yra ir papildomi – išoriniai tarpai viršuje arba apačioje. Kuo aukštesnis natos aukštis, tuo aukščiau ji atsidurs ant lapo. Jei seka natų aukštis, jis keičiasi tokiu ritmu: linija – tarpas – linija – tarpas ir t. t.

Paprastai, kad būtų galima aiškiai nusakyti, kuri konkreti nata yra užrašyta, prieš penklę įrašomas skiemuo. Yra keli dažniausiai vartojami raktai (aukštieji, vidutiniai, žemieji), kurie nurodo užrašomų eilučių konkretų toną ir todėl lemia, kaip vadinamos linijos ir tarpai. Raktai parenkami pagal instrumento arba balsų diapazoną.

Šiame muzikiniame pavyzdyje pavaizduota L. van Beethoveno Penktosios simfonijos įžanga. Pirmosios trys natos yra antroje eilutėje (skaičiuojant nuo apačios). Jos žymimos kaip G (tai rodo prie lentos pradžios esantis aukštasis raktas). Ketvirtoji nata yra šiek tiek žemiau – apatinėje eilutėje, E eilutėje (dėl tonacijos signatūroje esančių pakeitimų tai šioje partijoje gali būti Es). Kita nata pagal aukštį yra tarp kitų dviejų natų (F). Po trijų f seka D, užrašyta išorinėje apatinėje eilutėje.

Raktai

Raktai (angl. clefs) nurodo, kuri konkreti nata atitinka kurią lentos liniją ar tarpą. Dažniausiai sutinkami:

• G raktas (aukštasis raktas) – žymi G natą ant antros linijos nuo apačios (dažnai vadinamas soprano arba violino raktu); naudojamas smuikui, flautai, dešinei fortepijono partijai ir kt.;
• F raktas (žemasis raktas) – žymi F natą ant antros linijos nuo viršaus (dažnai naudojamas bosui, violončelei, kairiajai fortepijono partijai);
• C raktai – (alto, tenor, kt.) – nurodo C padėtį ir kartais vartojami violai, kai kuriems vokalams bei senesnei notacijai.

Pratęsimo linijos (ledger lines)

Kai natos yra per aukštos arba per žemos, kad tilptų į penkias linijas, naudojamos papildomos, trumpesnės linijos, vadinamos pratęsimo linijomis arba pagrindinėmis linijomis. Jos pratęsia lentą aukštyn arba žemyn ir leidžia tiksliai užrašyti reikiamą oktavą. Pratęsimo linijos:

• piešiamos lygiagrečiai pagrindinėms lentos linijoms ir eina per natos galvutę, kai nata yra už arčiau už lentos ribų;
• gali būti vienos, dviejų ar daugiau – priklausomai nuo to, kiek oktavų viršija ar žemiau yra nata;
• kartais, siekiant skaitymą palengvinti, naudojami transpozicijos ženklai (pvz., 8va, 8vb) – reiškiantys, kad visa partija grojama oktava aukščiau arba žemiau nei užrašyta.

Breketai, bracai ir kelios penklės

Jei vienu metu grojama dviem ar daugiau strofų (partijų), jos kairėje pusėje sujungiamos specialiu ženklu – breketu arba bracu, kad būtų aišku, jog šios partijos tenkina vienam atlikėjui. Pavyzdžiui, fortepijono muzika paprastai rašoma ant dviejų skliaustų: vienas skirtas dešinei rankai, kitas – kairiajai. Breketai taip pat vartojami orkestrinės partitūros atvaizdavimui, jungiant instrumentų grupes.

Ritmas, taktinė struktūra ir perkusija

Notacija perteikia ne tik natų aukštį, bet ir ilgį bei ritmą: natos galvutė, kotelis, vėliavėlės ir susiejimai (beams) rodo natų trukmę. Taktai atskiriami vertikaliomis brūkšninių linijų eilutėmis, o takto pradžios ir pabaigos ženklai bei taktų matas (laiko ženklas) nurodo ritminę struktūrą.

Instrumentams, kurie groja pagrinde ritmą (pvz., cimbolams), dažnai užtenka ritminių ženklų be konkrečių natų aukščių. Perkusinė notacija gali būti užrašoma ant vienos arba kelių specialių penklių, naudojant atskirus eilučių aukščius skirtingiems instrumentams ir simboliams. Tokiuose atvejuose natos gali būti ir paprastos užrašų formos (pvz., kryžiukai, taškai), reiškiantys smūgio tipą arba dinaminius pobūdžius.

Trumpas vadovas, kaip skaityti penklę

• Perskaitykite raktą – jis nurodo, kuri nata yra kuri linija/tarpas.
• Atkreipkite dėmesį į tonacijos signatūrą (prie raktų) – frazėje esantys kirtikliai ar bemoliai taikomi visai taktinei vietai.
• Žiūrėkite laiko ženklą (metronominį / taktų matą) – jis nurodo, kaip dalinami takto pulso vienetai.
• Jeigu nata už lentos ribų – skaitykite pratęsimo linijas arba transpozicijos ženklus.
• Skirdami dėmesį koteliams ir susiejimams, suprasite natų trukmes ir ritmo grupavimą.

Istorija

Kartais kompozitoriai naudodavo mažiau ar daugiau nei penkių eilučių štrichų, tačiau penkių eilučių penklė Vakarų muzikoje tapo įprasta XIII a. Nuo tada penklė evoliucionavo – atsirado standartizuotos raktų, takto bei transpozicijos konvencijos, kurios palengvina notų skaitymą ir partitūrų sudarymą.

Praktiniai patarimai: rašant ar skaitant natą, išlaikykite aiškų tarpų ir linijų pasiskirstymą, nenaudokite pernelyg daug pratęsimo linijų viename motyve (esant reikmei, geriau pažymėti 8va/8vb), o perkusijai derinkite simboliką su legenda (paaiškinimu), kad atlikėjui būtų aišku, koks garsas reiškiamas konkrečia eilute ar ženklu.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra lazda?

K.: Kur dedamos natos?

Klausimas: Kokią įtaką natų aukščiui turi tai, kur jos dedamos lape?

Klausimas: Ko reikia, kad būtų parodyta, kokios tai natos?

K: Kada Vakarų muzikoje tapo įprasta naudoti penkių eilučių štrichus?

K: Kas atsitinka, kai natos yra per aukštos arba per žemos standartinei penkių eilučių lazdai?

K: Kaip kelios strofos rodo, kad vienu metu turi groti daugiau nei vienas instrumentas?

Paieška pagal raidę