Styginių kvartetas: istorija, instrumentai ir žymiausi kūriniai

Sužinokite styginių kvarteto istoriją, instrumentų vaidmenis ir žymiausius kūrinius — nuo Haydno ir Mozarto iki Beethoveno novatoriškų kvartetų.

Styginių kvartetas - tai muzikos kūrinys keturiems styginiams instrumentams. Styginių kvartetas taip pat gali reikšti keturis žmones, kurie groja kūrinį keturiems styginiams instrumentams. Keturi styginių kvarteto instrumentai beveik visada yra 2 smuikai, 1 altas ir 1 violončelė. Kontrabosas nenaudojamas dėl to, kad jis skambėtų pernelyg garsiai ir sunkiai; kvarteto balansas remiasi smuikų, alto ir violončelės skambesio santykiu. Toks suskirstymas leidžia plačią dinamikos, tembro ir registrų įvairovę, todėl styginių kvartetai yra viena populiariausių kamerinės muzikos formų. Daugelis kompozitorių yra parašę styginių kvartetų — nuo klasikinės epochos iki šiuolaikinių autorių.

Istorija trumpai

Styginių kvartetų kūryba prasidėjo XVIII amžiuje. Italų kompozitoriai, pavyzdžiui, Sammartini (1698–1775), rašė muziką dviem smuikams, altui ir continuo. Kontinuo dažniausiai buvo tik klavesinas arba klavesinas su violončele – klavesino akompanimentas pamažu buvo atsisakytas, o violončelė ėmė įgyti savarankiškesnę partiją. Iš pradžių violončelė dažnai grojo panašiai kaip altas, tik maždaug viena oktava žemiau, bet vėlesnėse kompozicijose jos vaidmuo tapo laisvesnis ir kontrastingesnis.

Klasikinėsmuzikos laikotarpio kompozitoriai pradėjo rašyti savitas violončelės partijas. Josephas Haydnas (1732–1809) laikomas styginių kvarteto formos "tėvu": jis parašė daugybę kvartetų ir sistemingai ugdė šios formos struktūrą bei galimybes. Jo kvartetai iš op. 33, kaip jis pats sakė, buvo "parašyti nauju ir ypatingu būdu" — juose aiškiai skyrėsi savitos temos ir partijų individualumas. Tradiciškai kvartetas susideda iš keturių dalių: greitos pirmos dalies, lėtos antros dalies, menueto (su trio) arba vėliau suebras vietoje menueto pasirodė scherzo, ir greito finalo. Haydnas dažnai grodavo kvartetu drauge su Wolfgangu Amadeusu Mozartu (1756–1791) ir dar dviem atlikėjais. Mozartas taip pat parašė daug styginių kvartetų ir kai kuriuos jų dedikavo Haydnui. Trys vėlesnieji Mozarto kvartetai buvo parašyti Prūsijos karaliui, kuris gerai grojo violončele, todėl Mozartas violončelei skyrė sudėtingesnę ir solistiškesnę muziką.

Beethovenas ir kvarteto plėtra

Ludwigo van Beethoveno (1770–1827) jaunystės laikais styginių kvartetuose kiekvienas iš keturių instrumentų buvo laikomas svarbiu ir individualiu. Beethovenas parašė 16 styginių kvartetų, kurių vidurinieji (opusai vidurio laikotarpio) ypač pakeitė kvarteto literatūrą: juose atsirado ilgesnės lėtos įžangos, nova instrumentacija ir formų eksperimentai, o vienoje iš vidurinių dalių tradicinį menuetą jis pakeitė greitu scherzo. Paskutinieji Beethoveno kvartetai yra tiek emocingai brandūs, tiek techniniu požiūriu sudėtingi — juose išryškėja modernios harmoninės ir formalios idėjos, kurios turėjo didelę įtaką vėlesniems kompozitoriams. Beethovenas savo paskutiniaisiais gyvenimo metais susidūrė su sunkia klausos praradimo problema, tačiau tęsė kūrybą, komponuodamas pagal vidinį girdėjimą. Franzas Schubertas (1797–1828) žavėjosi šiais kvartetais ir pats parašė keletą reikšmingų styginių kvartetų, išryškinančių lyriką ir harmoninę originalumą.

Romantizmo ir XX a. plėtra

Romantizmo laikotarpiu daug kompozitorių aktyviai rašė styginių kvartetus: Feliksas Mendelsonas (1809–1847), Robertas Schumannas (1810–1856), Johannesas Brahmsas (1833–1897), Piotras Čaikovskis (1840–1893), Antoninas Dvořákas (1841–1904) ir daugelis kitų. Kai kurie iš jų, kaip A. Dvořákas, į savo kvartetus įtraukė tautinių motyvų ir liaudies dainų elementus, taip praplėsdami kvarteto skambesį ir emocinį diapazoną.

XX a. kompozitoriai toliau plėtė kvarteto galimybes. Claude'as Debussy (1862–1918) ir Maurice'as Ravelis (1875–1934) parašė po vieną esminį kvartetą, kuriuose eksperimentavo su spalvinėmis ir harmoningomis tekstūromis. Arnoldas Šenbergas savo antrąjį styginių kvartetą papildė balsu (sopranas įeina į paskutines dalis), taip peržengdamas tradicinę kvarteto ribą ir sumišdamas vokalinę partiją su instrumentine tekstūra. Béla Bartókas (1881–1945) parašė šešis styginių kvartetus, kurie yra techniškai labai reiklūs: juose gausu sudėtingų ritmų, liaudies muzikos motyvų (ypač iš jo gimtosios vengrų liaudies muzikos, taip pat sudėtingų harmonijų) ir novatoriškų atlikimo reikalavimų. Dmitrijus Šostakovičius (1906–1975) parašė penkiolika kvartetų, o Benjaminas Brittenas (1913–1976) – tris; jų kūriniai atspindi tiek politinę epochą, tiek asmenines kompozitorių temas.

Instrumentų vaidmenys ir atlikimo ypatumai

Styginių kvartete tradiciškai pirmasis smuikas dažnai atlieka melodinę ir lyderio funkciją, antrasis smuikas užpildo harmoninę tekstūrą ir dialogą su pirmuoju, altas suteikia vidurinį tembrą bei kontrapunktą, o violončelė priklauso žemiausio registro partijų sritims ir dažnai atlieka harmoninį pagrindą arba solistines linijas. Tačiau daugelis kvartetų kūrinių sąmoningai maišo šias roles: kompozitoriai skiria svarbias solistines partijas altui ar violončelei, keičia tembrus ir atsakomybės pasidalinimą tarp instrumentų, taip išplečiant koncertinį unitarumą.

Atlikimo aspektai: kvartetas reikalauja itin glaudaus kolektyvo darbo — intonacijos, artikuliacijos, dinaminių niuansų ir tempių sulyginimo bei muzikalinio dialogo. Repeticijos dažnai yra itin detaliai orientuotos į frazavimą, balanso ieškojimą ir stiliaus niuansus. Dėl mažo instrumento skaičiaus kiekvieno muzikanto individualus indėlis yra labai girdimas, todėl kvarteto muzikantai turi turėti gerą ansamblio klausą ir komunikaciją.

Žymiausi kūriniai, ansambliai ir įrašai

Kelios kvartetų serijos yra ypatingai svarbios repertuare: Haydno op. 33 ir vėlesnieji kvartetai, Mozarto "Haydno dedikaciniai" kvartetai, Beethoveno 16 kvartetų (ypač paskutiniai), Bartóko šeši kvartetai, Šostakovičiaus 15 kvartetų. Taip pat verta išskirti Debussy ir Ravelio kvartetus, Mendelssohno, Schumanno, Brahmso ir Dvořáko reikšmingus indėlius.

Garsūs kvartetai, įrašai ir atlikėjai, palikę svarbius įrašus ir interpretacijas, – tai pavyzdžiui, Amadeus Quartet, Juilliard String Quartet, Kronos Quartet (aktyvus šiuolaikinės muzikos propaguotojas), Takács Quartet, Borodin Quartet ir kiti. Klausant įrašų verta atkreipti dėmesį ne tik į techninį meistriškumą, bet ir į interpretacijos stilistiką: tempių laisvę, dinamikos niuansus ir frāzavimo logiką.

Šiuolaikinės tendencijos

Šiandien styginių kvartetas išlieka gyvybingu žanru: kompozitoriai užsako naujus kvartetus, ansambliai bendradarbiauja su gyvais atlikėjais ir eksperimentuoja su elektronika, tarpdalykine kūryba ir net multimediniais projektais. Taip pat gausu transkripcijų ir arranžuočių – nuo senosios muzikos iki populiariosios, kurios kvartetui suteikia naujų skambesio galimybių. Daug šiuolaikinių kvartetų akcentuoja programinę koncertų struktūrą, intime sujungdami seną ir naują repertuarą viename programoje.

Kaip pradėti domėtis

• Klausykitės reprezentatyvių kvartetų ciklų (pvz., Beethoveno, Bartóko, Šostakovičiaus).
• Apsilankykite kamerinės muzikos koncertuose – artima erdvė leidžia pajusti kvarteto dinamiką ir dialogą.
• Skaitant natą ar grojant – analizuokite, kaip pasiskirsto temos ir kas iš kurių instrumentų jas atlieka.

Styginių kvartetas yra išties universali ir raiški forma: nuo elegantiškų klasikos pavyzdžių iki radikalių XX–XXI a. eksperimentų, jis tebėra viena svarbiausių ir mylimiausių kameros muzikos sričių.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra styginių kvartetas?

K: Kokie yra keturi styginių kvarteto instrumentai?

K: Kodėl styginių kvartete nenaudojamas kontrabosas?

K: Kas parašė daug garsių styginių kvartetų?

K: Kaip kompozitoriai rašė violončelei klasicizmo laikotarpiu?

K: Kas buvo romantizmo epochos kompozitoriai, rašę styginiams?

Klausimas: Ką kai kurie XX a. kompozitoriai darė su savo kūriniais styginiams?

Paieška pagal raidę