Harmonija muzikoje: apibrėžimas, tipai, pavyzdžiai ir istorija

Atraskite harmoniją muzikoje: aiškus apibrėžimas, harmonijos tipai, pavyzdžiai ir istorija nuo baroko iki atonalių eksperimentų.

Harmonija – tai kelių natų grojimas kartu, sudarant akordus ir garsų tarpusavio santykį. Šis žodis kilęs iš graikų kalbos harmonia, reiškiančio "sujungti dalykus". Melodija gali skambėti gražiai viena, tačiau ją galima papildyti akordų akompanimentu – tai vadinama harmonizavimu. Muzikos mokiniai mokosi, kurie akordai ir jų seka skamba natūraliai vienas po kito; tokie akordų deriniai dažnai apibūdinami kaip akordų sąskambiai. Daugelis muzikos teoretikų parašė knygų apie harmoniją, pateikdami taisykles ir išlygintas praktikas harmonizavimui.

Homofonija ir polifonija

Muzika, kurioje yra aiški pagrindinė melodija ir žemiau ar aplink ją einanti harmonija, vadinama homofonine. Tai kiekvienam klausytojui dažniausiai suprantamas tekstūras tipas, pavyzdžiui, pop ir liaudies muzikoje. Tam tikra prasme homofonija priešinga polifoninei tekstūrai, kur kiekviena dalis (kiekvienas balsas) turi savo melodinę reikšmę. Tačiau net ir polifoninė muzika turi rūpintis tarpusavio santykiais, kad susidarytų maloni harmonija.

Harmonija, kokią mes ją pažįstame Europos muzikoje, iš esmės susiformavo baroko laikotarpiu (XVII a.) — tada įsitvirtino funkcinės harmonijos samprata (tonika, dominanta, subdominanta) ir figūruotas basažas (basso continuo), leidęs sistemingai valdyti akordų progresijas.

Pagrindinės harmonijos sąvokos ir tipai

Triadai ir akordai. Trijų natų akordas dažnai sudaromas naudojant tonacijos 1-ąją, 3-iąją ir 5-ąją gamos natas. Pavyzdžiui, C-dur atveju tai būtų C–E–G: toks akordas vadinamas pagrindiniu arba „namų akordu“ (tonika). Tačiau harmonija nebūtinai reikalauja trijų natų: dviejų natų intervalas (dyada) taip pat kuria harmoninį įspūdį (tai matome pavyzdžiui gitaros „power chords“), nors klasikinėje funkcinėje harmonijoje dažniausiai naudojamos triados ir septininiai akordai.

Toninė harmonija. Harmonija, kurioje naudojamos tik tonacijos natų laipsniai (pvz., tik baltos natos C-dur), vadinama tonine arba diatonine harmonija. Tai apima didžiųjų ir mažųjų triadų, septintinių akordų ir tipinių kadencijų (pvz., V–I) vartojimą.

Chromatinė harmonija. Harmonija, kurioje pridedama daug papildomų aukštų ir žemų garsų, naudojant ne tonacijos natų (pusėtonius), vadinama chromatine harmonija. Tai leidžia naudoti sekundarius dominantu, chromatinius mediantus, modulacijas ir rūšių spalvinius akordus, būdingus vėlesnei romantinei muzikai ir moderniems stiliams.

Atonalumas. Jei muzika neturi jokios aiškios tonacijos, pavyzdžiui kai kuriuose Arnoldo Šenbergo kūriniuose, ji vadinama atonalia. Atonalinė harmonija nevartoja tradicinių toninių funkcijų; vietoj to kompozitoriai gali naudoti dodekafoniją (12-tonų techniką), serijinius principus arba kitus metodus, kur harmoniniai santykiai yra laisvesni arba sisteminti kitaip.

Kaip harmonija veikia praktikoje

Keturi balsai ir choro raida. Daugumoje homofoninės muzikos harmonija rašoma keturiems balsams: pavyzdžiui, choras paprastai padalintas į sopraną, altą, tenorą ir bosą. Panašiai styginių kvartetas skirstomas į 1 smuiką, 2 smuiką, altą ir violončelę. Tokia keturių balsų praktika leidžia aiškiai suformuoti akordų voicingą ir sekti „voice leading“ (balso vedimą): vengti paralelinių kvintų ir oktavų, užtikrinti sklandų perėjimą tarp akordų.

Akordų pavyzdžiai ir funkcinės rolės. Pagrindiniai akordai toninėje sistemoje yra:

• Tonika (I) – akordas, suteikiantis stabilumo ir pabaigos pojūtį;
• Dominanta (V) – sukuria įtampą, kurią natūralu spręsti į toniką;
• Subdominanta (IV) – dažnai veda link dominantės ar grąžina prie tonikos.

Be to, plačiai vartojami septintiniai, pratęsti (9, 11, 13) ir pakeisti akordai, ypač džiazų ir XX a. muzikoje, suteikia papildomų spalvų ir harmoninių galimybių.

Istorijos santrauka

Trumpai apibendrinant istoriją:

• Viduramžiais – pirmieji harmoniniai reiškiniai: organumai, intervalų naudojimas;
• Renesanso laikotarpiu – plėtojama polifonija ir balsų tarpusavio santykiai;
• Baroko laikotarpiu (XVII a.) – susiformuoja funkcinė harmonija, basso continuo ir harmonijos taisyklės;
• Klasikinėje ir romantinėje eroje – harmonija kodifikuojama, vėliau praturtinama chromatiniais poslinkiais;
• XX a. – išbandytos atonalinės, serijinės technikos ir naujos harmoninės sistemos; taip pat susiformavo džiazų harmonijos tradicijos su septintiniais ir pratęstais akordais.

Praktiniai patarimai mokantis harmonijos

• Mokykitės atpažinti intervalus ir akordus ausimi;
• Praktikuokite keturių balsų rašymą ir paprastų akordų progresijų harmonizavimą;
• Analizuokite kūrinius iš skirtingų epochų (pvz., baroko, klasikos, romantizmo, XX a.), kad suprastumėte, kaip keitėsi harmoniniai principai;
• Sekite teorines sąvokas (tonika, dominanta, subdominanta, modulacija, chromatika), bet kartu eksperimentuokite – harmonija yra ir taisyklių rinkinys, ir kūrybinis įrankis.

Harmonija yra plati sritis – nuo paprastų dvibalsių derinių iki sudėtingų chromatinių ar atonalių konstrukcijų. Supratus pagrindus (triadas, funkcijas, balsų vedimą), lengviau įsisavinti ir sudėtingesnes harmonines technikas. Jei domitės giliau, tiek klasikinės teorijos knygos, tiek praktiniai harmonizavimo pratimai padės tobulėti; kaip minėta, daugelis muzikos teoretikų yra parašę naudingų vadovėlių.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Ką reiškia žodis "harmonija"?

K: Kas yra harmonizavimas?

K: Kokioje muzikos rūšyje naudojama melodija, po kuria slypi harmonija?

K: Kiek natų reikia harmonijai?

K: Kokio tipo harmonijoje naudojamos tik tonacijos natos?

K: Kokio tipo harmonijoje pridedama daug papildomų aukštų ir žemų tonų?

K: Ar gali muzika būti atonali ir turėti harmoninių elementų?

Paieška pagal raidę