Muzikos teorija: esminiai principai, istorija ir atlikimo praktika

Muzikos teorija: suprask pagrindus, istoriją ir atlikimo praktiką — nuo Pitagoro iki baroko ornamentikos. Vadovas kompozitoriams, atlikėjams ir mokslui besidomintiems.

Muzikos teorija - tai bandymas suprasti, kaip veikia esama muzika ir kaip galėtų ar turėtų būti organizuojama nauja muzika. Muzikos teoriją tyrinėjantis žmogus yra muzikos teoretikas. Teorija apima ne tik abstrakčius modelius ar taisykles, bet ir praktinius principus, padedančius kurti, analizuoti ir interpretuoti muziką.

Kas susidaro iš teorijos: kūrėjai ir atlikėjai

Žmonės, kurie patys kuria muziką, yra kompozitoriai. Muziką grojantys ar dainuojantys žmonės yra atlikėjai. Ir kompozitoriams, ir atlikėjams svarbu suprasti, kodėl muzika skamba taip, kaip skamba: kokie intervalai kuria harmoniją, kaip ritmas formuoja laikyseną, kas lemia frazės dinamiką. Tai padeda ne tik technikai, bet ir interpretacijai bei kūrybiškumui.

Trumpa istorija

Senovės graikų laikais garsus filosofas Pitagoras bandė paaiškinti, kaip derinami instrumentai. Jis suvokė mokslą apie instrumentų skleidžiamus virpesius ir tyrė santykius tarp stygų ilgių bei skambesio — taip atsirado pirmieji apibūdinimai apie intervalus ir jų santykius. Pitagoro idėjos prisidėjo prie to, kad vėliau buvo paaiškinta, kaip ir kodėl oktava dalijama į dvylika dalių (kai kuriose kultūrose), taip pat atsirado įvairios derinimo sistemos (pvz., pitagorinis derinimas, lygiatemperamentis ir kt.).

Viduramžiais buvo sukurta daug svarbių idėjų: atsirado natų raštas, modalinė sistema, Gregorianiniai giedojimai ir teorinės sistemas fiksuojantys tekstai. Kai kurie viduramžių teoretikai padėjo išvystyti notaciją (pvz., linijų sistemas, solmizacijos pradmenis), kas leido muzikai būti perduodamai ir analizuojamai.

XVIII a. kai kurie kompozitoriai parašė muzikos teorijos ir atlikimo praktiką aprašančių knygų. Carlas Philippas Emanuelis Bachas (garsiojo Johanno Sebastiano Bacho sūnus) parašė knygą, pavadintą Esė apie tikrąjį grojimo klavišiniais instrumentais meną, kurioje daug dėmesio skiriama interpretacijai, ornamentikai ir ekspresijai. Leopoldas Mocartas (garsiojo Volfgango Amadėjaus Mocarto tėvas) parašė knygą "Menas groti smuiku", kurioje taip pat aptariama atlikimo praktika. Abi šios knygos savo laiku buvo plačiai skaitomos: nepaisant pavadinimų, didelė jų dalis skirta ne tik technikai, bet ir tuo, kaip tais laikais buvo suprantama frazė, ritmo laisvė ir ornamento vartojimas.

Per XIX ir XX a. muzikos teorija plėtėsi kartu su harmoningumo ir formos studijomis, o XX a. — atsirado nauji požiūriai (atonalumas, dodekafonija, serijinė technika, muzikos set teorija, spektrinė analizė). Taip pat išsivystė populiariosios muzikos teorija ir džiazo harmonijos analizė, kurios nagrinėja akordų žiedus, modalumą ir improvizacijos principus.

Pagrindinės muzikos teorijos sritys

• Pitch / aukštis ir intervalai: kaip skirtingos natos tarpusavyje sąveikauja, kas yra septintos, trečios ir kitos intervalų reikšmės.
• Harmonija: akordai, jų funkcijos, akordų progresijos ir kvintkore.
• Ritmas ir metras: taktai, metrų grupavimas, sinkopė, poliritmija.
• Melodija ir modai: skirtingų skalų ir modalinių sistemų ypatumai.
• Forma: muzikinės struktūros (pvz., sonatinė forma, tema ir variacija, rondo ir kt.).
• Notacija ir transkripcija: kaip užrašyti muziką, skaityti partijas ir versti jas kitiems instrumentams.
• Timbre ir orkestracija: instrumentų spalvos, jų deriniai ir aranžuotės principai.

Atlikimo praktika (performance practice)

Daug istorinių tekstų, tarp jų ir minėtos C. P. E. Bacho bei L. Mocarto knygos, skiria daug vietos tam, kaip muzika turėtų būti atliekama. Ši sritis apima:

• ornamentiką (kada ir kaip pridėti papuošimus),
• fraziavimą ir artikuliaciją (kur baigiasi mintis, kaip sujungti natas),
• dinamikos ir tempių interpretaciją (nuo griežtesnio laikymo iki laisvesnio rubato),
• istorinio atlikimo praktiką (angl. historically informed performance), t. y. bandymą atkurti autentišką ankstesnių epochų skambesį naudojant periodinius instrumentus, derinimus ir stilistinius sprendimus).

Kaip mokoma šiandien

Šiandien žmonės, norintys kurti, dažnai mokosi muzikos teorijos koledže ar aukštojoje muzikos mokykloje. Konservatorijose tradiciškai dėstomos tokios disciplinos kaip harmonija, kontrapunktas ir formos analizė; taip pat svarbios yra klausymo ir natų skaitymo pratybos. Kitose programose praeities teorijoms gali būti skiriama mažiau laiko, o daugiau dėmesio tenka šiuolaikinei kompozicijai, elektronikai ar populiariosios muzikos praktikoms.

Studentai dažnai mokomi tam tikrų "taisyklių": pavyzdžiui, kaip tvarkyti akordų progresijas, kaip rašyti polifonines linijas arba kaip formuoti sonatinę formą. Svarbu suprasti, kad šios taisyklės nėra griežti dėsniai — jos apibūdina, ką dauguma praeities kompozitorių darė tam tikrose stilistinėse tradicijose. Šiandieninė muzika gali veikti pagal visiškai kitokias taisykles arba sąmoningai jas laužti.

Praktiniai patarimai atlikėjams ir kūrėjams

• Skaitykite ir analizuokite partitūras: supratimas, kaip sudarytas kūrinys, palengvina interpretaciją.
• Mokykitės harmonijos ir formos: tai padeda suvokti, kodėl tam tikri momentai skamba kaip kulminacija ar sprendimas.
• Tobulinkite klausą (ear training): intervalų, akordų ir ritmų atpažinimas yra būtinas improvizacijai ir transkripcijai.
• Tyrinėkite istorinius šaltinius, jei atliekate seną muziką — ornamentika ir tempai kito laikmečiu gali skirtis nuo šiuolaikinių praktikų.
• Būkite atviri naujovėms: XX ir XXI a. teorijos suteikia daug įrankių šiuolaikinei kompozicijai (atonalinė analizė, set teorija, elektroninė muzika, algoritminė kompozicija).

Baigiamosios mintys

Muzikos teorija yra tiek aprašomasis, tiek instrumentinis įrankis: ji padeda suprasti, kaip muzika veikia, atskleisti praeities praktikų logiką ir suteikti techninius bei kūrybinius metodus naujai muzikai kurti. Muzikos teorijos taisyklės daug kam atrodo kaip gairės — jos paaiškina, kodėl tam tikri sprendimai veikia, bet neima iš atlikėjo ar kompozitoriaus teisės eksperimentuoti ir kurti naujas estetikas. Galiausiai, teorija turi tarnauti muzikai: padėti geriau klausytis, atlikti ir kurti.

Muzikos teorija svarbi muzikuojantiems žmonėms, nes visi šie dalykai padeda suprasti grojamą muziką ir gilinti jos suvokimą bei meninę raišką.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra muzikos teorija?

Klausimas: Kas yra keletas žymių žmonių, studijavusių muzikos teoriją?

K: Kaip muzikos teorijos studijos gali padėti kompozitoriams?

K: Kaip muzikos teorijos studijos gali padėti atlikėjams?

K: Kas yra atlikimo praktika?

K: Apie ką rašė Carlas Philippas Emanuelis Bachas?

Paieška pagal raidę