Muzikoje siuita (tariama „siuita“, iš prancūzų žodžio suite — „seka, eilė“) yra muzikinių dalelių, dažniausiai trumpų ir tarpusavyje susijusių pjesių, rinkinys, skirtas atlikti vieną po kito. Tradiciškai daugumos siuitų dalys yra šokio judesiai, tačiau per istoriją siuitos forma plėstis ir gali apimti ne tik šokius, bet ir instrumentines, temines arba programines dalis.
Baroko tradicija ir struktūra
XVII a. daug kompozitorių, tokių kaip Bachas ir Hendelis, rašė siuitas. Tipinė baroko siuita dažnai susidėjo iš keturių pagrindinių šokių: allemanda, courante, sarabanda ir gigue. Be šių keturių, kompozitoriai kartais įtraukdavo papildomų šokių — pvz., menuetas, gavotas, passepiedas ar bourrée, — kuriuos paprastai statydavo tarp sarabandos ir gigue arba šalia kitų dalų. Dažnai siuitas pradėdavo ne šokis, o įžanga: preliudas arba net uvertiūra.
Kartais baroko kompozitoriai rinkinius vadino kitaip: kai kurios Bacho siuitos pažymėtos kaip partitos, o prancūzų kompozitorius François Couperinas savo siuitas vadino Ordres. Nors pagrindinė forma buvo panaši, pavadinimai ir praktika galėjo skirtis priklausomai nuo šalies ir autoriaus.
Orkestrinės ir klavišinės siuitos
Bachas rašė siuitas ir orkestrui, kurias vadino uvertiūromis. Hendelis parašė du itin žinomus orkestrinius šokių rinkinius: Vandens muzika ir Muzika karališkiesiems fejerverkams. Nors šiems kūriniams oficialiai ne visada suteikiamas žodis „siuita“, jie atitinka siuitos principą — sudaryti iš kelių savarankiškų, bet tarpusavyje susijusių dalių.
Tuo metu taip pat buvo populiaru rašyti siuitų rinkinį įvairiems instrumentams. Hendelis parašė 22 siuitas klavišiniams instrumentams, o Bachas sukūrė garsias „Prancūziškas siuitas“, „Angliškas siuitas“ ir Partitas klavišiniams instrumentams. Be to, Bachas parašė partitas ir siuitas nelydimam nelydimam smuikui bei siuitas nelydimai violončelei, kurios tapo stulbinančiais kamertonais solo instrumentų literatūroje.
Išlikimas ir pokyčiai per laikmetį
Ankstesni kompozitoriai, pvz., Renesanso laikotarpio autoriai, taip pat rašė rinkinėlius ar daugiau dalių turinčius kūrinius, tačiau žodis „siuita“ ėmė masiškai vartoti maždaug XVII a. viduryje. Vėliau, iki XVII a. šeštojo dešimtmečio, kai muzikos interesai pasikeitė, kompozitoriai dalį dėmesio nukreipė į kitas formas — ypač į simfoniją ir koncertą, todėl tradicinė siuita laikinai prarado pirmumo pozicijas.
Siuitos atgimimas ir XX a. pavyzdžiai
XIX a. pabaigoje žodis „suite“ vėl pradėtas vartoti. Kompozitoriai, perrašinėdami populiariausias operų ir baletų dalis koncertiniam gyvenimui, kūrė orkestrines aranžuotes — siuitas, kurias būtų galima groti koncertų salėse. Pavyzdžiui, P. Čaikovskis sudarė „Riešutų siuitą“, į kurią įtraukti populiariausi šokiai iš jo baleto „Riešutininkas“.
Kiti XX a. pavyzdžiai rodo, kaip platus gali būti siuitos apibrėžimas: Gustavas Holstas pavadino kūrinį „Planetos“ siuita, nes kiekviena jo dalis skirta vienai iš planetų — taip siuita tampa temine arba programine kelione. Impresionizmo laikotarpio prancūzų kompozitoriai, tokie kaip Ravelis ir Debussy, rašė siuitas fortepijonui (pvz., Debussy „Suite bergamasque“, Ravelio „Le Tombeau de Couperin“ ir kt.), taip pat sudarinėjo siuitas orkestrui ar kameriniam ansambliui.
Siuitos šiandien
Šiandien terminas „siuita“ vartojamas plačiai: jis gali reikšti barokinį šokių rinkinį, orkestrinę aranžuotę iš baleto ar operos temų, teminę simfoninę ciklą ar laisvesnį kelių dalių kūrinį, kurių dalys turi bendrą idėją. Taip pat dažnai sakoma apie „filmų siuitas“ arba „koncerto siuitas“ — rinkinius, sudarytus iš populiariausių filmų ar sceninių temų.
Apibendrinant: siuita yra lanksti muzikinė forma, kurios funkcija ir sudėtis kito per šimtmečius — nuo griežtų baroko šokių rinkinių iki modernių teminių ciklų ir koncertinių aranžuočių. Dėl savo sudėtingumo ir variabilumo siuita išlieka svarbi tiek istorinei, tiek šiandieninei muzikos praktikoms.