Planeta – tai didelis kosminis kūnas, kuris skrieja aplink žvaigždę ir yra pakankamai masyvus, kad gravitacija jį suformuotų į beveik apvalią formą. Pavyzdžiai: Jupiteris ir Žemė, skriejantis aplink žvaigždę. Planetos yra mažesnės už žvaigždes ir pačios neskleidžia savo šviesos — jas matome dėl žvaigždžių (pvz., Saulės) apšvitos. Jupiteris yra didžiausia mūsų Saulės sistemos planeta.

Tarptautinis apibrėžimas

2006 m. Tarptautinė astronomų sąjunga (TAS) nustatė oficialų planetos apibrėžimą Saulės sistemos kontekste. Pagal jį, planeta turi atitikti tris sąlygas:

  • skrieti aplink Saulę (t. y. žvaigždę);
  • būti pakankamai masyvi, kad savo gravitacija ją suformuotų į beveik rutulio (hidrostatinę pusiausvyrą) formą;
  • būti išvalius savo orbitos aplinką nuo kitų reikšmingų objektų (t. y. dominavimas savo orbitoje).

Objektai, kurie atitinka pirmas dvi sąlygas, bet nėra išvalę savo orbitos, priskiriami prie nykštukinių planetų. Būtent todėl 2006 m. Plutonas buvo perklasifikuotas iš planetos į nykštukinę planetą.

Forma, palydovai ir orbitos

Planetos paprastai turi kiek suplokštintą rutulio formą, vadinamą sferoidu, nes sukimosi apie ašį metu jas truputį suplokština. Aplink planetas gali skrieti mažesni kūnai — palydovai (natūralūs arba dirbtiniai). Žvaigždė ir visi objektai, kurie aplink ją skrieja, sudaro žvaigždžių sistemą.

Planetų tipai

Planetos skirstomos pagal sudėtį ir dydį:

  • Akmeninės (terestrinės) planetos – turi kietą plutą, pavyzdžiui, Merkurijus, Venera, Žemė, ir Marsas. Jos yra mažesnės ir tankesnės.
  • Dujų milžinai – didelės planetos, sudarytos daugiausia iš vandenilio ir helio, pavyzdžiui, Jupiteris ir Saturnas (Saulės sistemoje).
  • Lediniai milžinai – planetos, kuriose daug „ledų“ (vandens, amoniako, metano junginių) kartu su dujomis, pavyzdžiui, Uranas ir Neptūnas.

Saulės sistema

Mūsų Saulės sistemoje yra aštuonios planetos: nuo artimiausios Saulei iki tolimiausios jos yra Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas. Be jų, Saulės sistemoje yra ir keli žinomi nykštukiniai kūnai: Ceres, Makemake, Eris ir Haumea. Ankstesnis Saulės sistemos narys Plutonas dabar priskiriamas nykštukinėms planetoms.

Egzoplanetos (ekstrasolinės planetos)

Planetos, kurios skrieja aplink kitas žvaigždes, vadinamos ekstrasolinėmis arba egzoplanetomis. Jų atradimai prasidėjo vėlyvuoju XX a. ir nuo tada jų skaičius nuolat auga — šiuo metu žinomi jau tūkstančiai egzoplanetų. ekstrasolinėsplanetos rodo didelę įvairovę: yra didelių dujų milžinų arti savo žvaigždžių, taip pat mažų uolėtų planetų ir potencialiai žemiškų planetų tinkamose sąlygose.

Kaip atrandamos egzoplanetos

Pagrindiniai aptikimo metodai:

  • Tranzitų metodas: nustatomas žvaigždės šviesos sumenkinimas, kai planeta praeina priešais žvaigždę. Tai leidžia nustatyti planetos dydį ir orbitalinius parametrus.
  • Radialinių greičių (Doplerio) metodas: matuojami žvaigždės judesiai dėl planetos traukos; šis metodas padeda nustatyti planetos masę.
  • Tiesioginė vizualizacija: sunkiai įgyvendinamas, bet kartais galima tiesiogiai nufotografuoti dideles planetas aplink tolimas žvaigždes.
  • Gravitacinis mikrolęšis: naudojamas, kai kitos žvaigždės trumpam sustiprina tolimesnės žvaigždės šviesą; tai gali atskleisti planetas, neturinčias stipraus nuolatinio signalo.

Gyvybės ir tinkamumo sąvokos

Mokslininkus domina planetos, esančios vadinamajame gyvybei tinkamame regione (ar „aukštoje“ arba „gyvenamojoje juostoje“), kur temperatūra leidžia egzistuoti skystam vandeniui ant planetos paviršiaus. Tačiau tinkamumas gyvybei priklauso ir nuo atmosferos sudėties, planetos magnetosferos, geologinės veiklos ir kitų veiksnių.

Pavadinimai ir istorinės pastabos

Žodis „planeta“ kilęs iš graikų kalbos žodžio πλανήτης (planetes), reiškiančio „klajoklis“ arba „judantis daiktas“. Istoriškai terminas apėmė tik matomas Saulės sistemos planetas; kartu su teleskopų ir modernių observavimo metodų pažanga žinių riba išsiplėtė į kitas žvaigždes ir atvėrė egzoplanetų tyrimus.

Santrauka

Planetos yra pagrindiniai žvaigždžių sistemų komponentai – įvairaus dydžio ir sudėties kūnai, kurie gali turėti palydovus, atmosferą ir geologinę veiklą. TAS apibrėžimas atskiria planetas nuo nykštukinių planetų pagal orbitos „išvalymą“. Nuo XX a. pabaigos ir ypač XXI a. pradžios atradus daug egzoplanetų, mūsų supratimas apie planetų įvairovę ir galimą gyvybę Visatoje gerokai išsiplėtė.