Savasis judėjimas
Tinkamas judėjimas - taip vadinamas būdas, kuriuo žvaigždės, stebint iš Žemės, atrodo lėtai juda viena kitos atžvilgiu.
Judėjimą lemia tai, kad visos žvaigždės (įskaitant Saulę) juda erdvėje šimtų kilometrų per sekundę greičiu. Tačiau, kadangi jos yra labai toli, prireikia daug laiko, kad pamatytume, jog jos pajudėjo, ir net tada reikia galingo teleskopo, kad pamatytume skirtumą. Dėl šios priežasties ilgą laiką dauguma žmonių manė, kad žvaigždės visai nejuda. Net senovės graikai, kurie daug žinojo apie žvaigždes ir atrado kai kuriuos kitus jų judėjimo būdus, pavyzdžiui, žvaigždžių precesiją, neatrado tikrojo judėjimo (nors tikriausiai jį įtarė).
Tinkamo judėjimo egzistavimas buvo įrodytas tik 1718 m., kai Edmondas Halley pastebėjo, kad žvaigždės Sirijus, Arktūras ir Aldebaranas pajudėjo iš tų vietų, kuriose buvo Hiparcho apie 130 m. pr. m. e. nubraižytuose žvaigždėlapiuose. Tačiau net ir po daugiau nei 1 800 metų jos pasislinko mažiau nei puse laipsnio.
Tinkamas judėjimas astronomams naudingas nustatant, kaip toli nuo Žemės yra žvaigždė, nes arti esančių žvaigždžių tinkamas judėjimas paprastai būna didesnis (tai reiškia, kad jos greičiau juda dangumi) nei toliau esančių žvaigždžių. Pavyzdžiui, Barnardo žvaigždė turi didžiausią iš visų žvaigždžių savitąjį judesį - per metus ji juda 10,3 lankinės sekundės. Tai prilygsta ketvirtadaliui laipsnio arba pusei Mėnulio skersmens danguje vos per 87 metus. Tai antra pagal artumą nuo Žemės esanti žvaigždė, nutolusi nuo jos per 5,98 šviesmečio. Be to, aštuonios iš dešimties žvaigždžių, turinčių didžiausius tikruosius judesius, yra nutolusios mažiau nei 15 šviesmečių.
Barnardo žvaigždė nuo 1985 m. iki 2005 m. pastebimai judėjo dėl savojo judėjimo
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra taisyklingas judėjimas?
Atsakymas: Tinkamas judėjimas - taip vadinamas žvaigždžių judėjimas, kai jos, matant iš Žemės, atrodo, lėtai juda viena kitos atžvilgiu.
K.: Kaip vyksta taisyklingasis judėjimas?
Atsakymas: Tinkamas judėjimas atsiranda todėl, kad visos žvaigždės (įskaitant Saulę) juda erdvėje šimtų kilometrų per sekundę greičiu, nors mums prireikia daug laiko, kad pastebėtume, jog jos pajudėjo.
K: Kada pirmą kartą buvo atrastas tinkamas judėjimas?
A.: 1718 m. Edmondas Halėjus pirmą kartą pastebėjo, kad žvaigždės Sirijus, Arktūras ir Aldebaranas pajudėjo iš savo pozicijų Hiparcho apie 130 m. pr. m. e. nubraižytose žvaigždėlapiuose.
K: Kiek šios žvaigždės pasistūmėjo po 1800 metų?
Atsakymas: Po 1800 metų šios žvaigždės pasislinko tik mažiau nei puse laipsnio.
K: Kam naudingas judesio tikslumas?
A: Tinkamas judėjimas astronomams naudingas nustatant, kaip toli nuo Žemės yra žvaigždė, nes arti esančios žvaigždės paprastai turi didesnį tinkamą judėjimą (tai reiškia, kad jos greičiau juda dangumi) nei toliau esančios.
K: Kurios žvaigždės tikrasis judesys yra didžiausias?
Atsakymas: Barnardo žvaigždė turi didžiausią savąjį judesį iš visų žvaigždžių - per metus ji pasislenka 10,3 lankinės sekundės, t. y. ketvirtadalis laipsnio arba pusė Mėnulio skersmens per 87 metus.
