Žemė — planeta su gyvybe: apibrėžimas, savybės ir faktai

Sužinokite apie Žemę — gyvybės turinti planeta: kilmė, unikalios savybės, vandenynai, atmosfera ir įdomūs faktai viename aiškiame straipsnyje.

Autorius: Leandro Alegsa

25-01-2026 17:07

Žemė yra trečioji planeta nuo Saulės ir planeta, kurioje gyvename. Ji susiformavo maždaug prieš 4,5 mlrd. metų ir priklauso keturioms uolinėms (žemės tipo) planetoms uolinių planetų, esančioms Saulės sistemos viduje; šalia Žemės tai yra Merkurijus, Venera ir Marsas. Žemė yra vienintelė iki šiol patvirtinta planeta, kurioje yra gyvybė.

Orbita, sukimasis ir diena

Didelė Saulės masė traukia Žemę ir verčia ją judėti aplink ją, o Žemės traukos laukas daro įtaką Mėnulį, verčiantį jį suktis aplink Žemę. Žemė taip pat sukasi savo ašies atžvilgiu, todėl dalys, nukreiptos į Saulę, patiria dieną, o toliau nukreiptos dalys — naktį. Žemė apskrieja aplink Saulę vieną kartą (vienerius metus) kas 365¹ ⁄ karto (₄vieną dieną).

Aiškiau: viena pilna Žemės apsisukimo apie Saulę trunka maždaug 365,24 dienos, todėl kas ketverius metus pridedama viena papildoma diena — keliamieji metai. Vienas Žemės sukimasis apie savo ašį trunka apie 24 valandas (parą).

Vanduo ir „mėlynoji planeta”

Žemė yra vienintelė Saulės sistemos planeta, kurioje yra didelis kiekis skysto vandens. Originalūs duomenys dažnai mini apie 74 %, tačiau tiksliau — apie 71 % Žemės paviršiaus dengia vanduo (įskaitant vandenynus, jūras, ežerus ir ledynus). Dėl didelės vandens dangos ją dažnai vadina „mėlynąja planeta”. Vandens buvimas leidžia susiformuoti klimato sistemoms, hidrologiniam ciklui ir daugybei ekosistemų.

Žemės sandara ir magnetinis laukas

Žemę sudaro kelios sluoksnių sistemos: pluta (išorinė kieta danga), mantija (klampi, dalinai teka ilguoju laiko mastu) ir branduolys (gilusis centrinis sluoksnis, iš dalies skystas išoriniame branduolio sluoksnyje ir kietas vidiniame). Žemės gelmėse vykstantys procesai (pvz., konvekcija mantijoje) lemia tektoninių plokščių judėjimą, žemės drebėjimus ir ugnikalnių aktyvumą.

Žemės viduje vykstančios elektrodinaminės reakcijos sukuria planetos magnetinį lauką, kuris apsaugo paviršių nuo kosminių dalelių ir dalies saulės vėjo poveikio. Magnetinis laukas taip pat padeda formuoti magnetosferą — svarbų elementą palaikant palankias sąlygas gyvybei.

Atmosfera ir klimatas

Žemės atmosfera sudaro ploną, gyvybei palankią aplinką: ji daugiausia susideda iš azoto (~78 %) ir deguonies (~21 %), yra ir argono, anglies dioksido bei kitų dujų. Atmosfera reguliuoja temperatūrą, skatina vandens garavimą ir kondensaciją, ir kartu su jūromis bei ledynais formuoja klimatą. Žemės ašies pakrypimas (~23,5°) sukelia metų laikų kaitą.

Pastaraisiais dešimtmečiais žmogaus veikla (išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio didėjimas, miškų naikinimas) pakeitė klimato sistemą — ypač pastebimas vidutinės temperatūros kilimas ir dažnesni ekstremalūs reiškiniai.

Biosfera, gyvybė ir ekologija

Dėl vandens, tinkamos temperatūros diapazono ir atmosferinių sąlygų Žemėje išsivystė milijonai augalų ir gyvūnų rūšių. Gyva Žemės paviršiaus dalis sudaro biosferą, kuri apima organizmus ir jų sąveikas su atmosfera, hidrosfera ir litosfera.

Vienas lemiamų įvykių Žemės istorijoje buvo ankstyvųjų cianobakterijų atsiradimas — jos pradėjo fotosintezuoti ir išskirti deguonies, kas ilgainiui pakeitė atmosferos sudėtį ir leido vystytis sudėtingesnei aerobinei gyvybei. Šiandien biologinė įvairovė yra didžiulė, tačiau ji susiduria su žmogaus veiklos keliamais iššūkiais: buveinių nykimu, tarša, invazinėmis rūšimis ir klimato kaita.

Mėnulis, potvyniai ir gravitacija

Mėnulio traukos laukas kartu su Žemės pasiskirstymu sukelia potvynius ir atoslūgius — tai svarbus jūrų ir pakrančių ekosistemų dinaminių procesų veiksnys. Žemės gravitacija formuoja ne tik Mėnulio orbitą, bet ir lemia sunkumo pojūtį bei atmosferos palaikymą.

Žmonių vaidmuo ir planetos apsauga

Žmonės aktyviai keičia Žemės paviršių ir atmosferą: miškų kirtimas, žemės ūkio praktikos, iškastinio kuro deginimas ir intensyvus urbanizavimas daro įtaką klimato sistemai ir biologinei įvairovei. Tarptautinės iniciatyvos, mokslo tyrimai ir aplinkosaugos politika siekia mažinti neigiamą poveikį — pavyzdžiui, mažinti šiltnamio dujų emisijas, tausoti vandenų išteklius ir išsaugoti buveines.

Žemė yra sudėtinga, dinamiška ir gyvybei palanki planeta. Jos unikalios savybės — vandens buvimas, tinkama atmosfera, magnetinis laukas ir geologinė veikla — sudaro sąlygas, kurių iki šiol nerasta kitur mūsų stebimame kosmose.

Orbita ir sukimasis

Žemė yra dalis aštuonių planetų ir tūkstančių mažų kūnų, kurie juda aplink Saulę kaip Saulės sistema. Saulės sistema dabar juda ir artimiausius maždaug 10 000 metų judės per Mėlynojo kelio galaktikos Oriono spindulį.

Žemė nuo Saulės nutolusi apie 150 000 000 kilometrų arba 93 000 000 mylių (šis atstumas vadinamas astronominiu vienetu). Ji juda savo orbita vidutiniu maždaug 30 km/s (19 mylių/s) greičiu. Per tiek laiko, kiek Žemė apskrieja visą kelią aplink Saulę, ji apsisuka maždaug 365¹ ⁄ ₄karto. Šiam papildomam dienos gabalėliui kompensuoti kasmet kas ketverius metus naudojama papildoma diena. Tai vadinama keliamaisiais metais.

Mėnulis aplink Žemę apskrieja vidutiniškai 400 000 kilometrų arba 250 000 mylių atstumu. Jis yra pririštas prie Žemės, todėl visada ta pačia puse atsuktas į Žemę; kita pusė vadinama "tamsiąja Mėnulio puse". Visą kelią aplink Žemę Mėnulis apskrieja per maždaug 27¹ ⁄ ₃dienos, bet kadangi Žemė tuo pat metu juda aplink Saulę, Mėnulis iš tamsios pusės pereina į šviesią ir vėl patamsėja per maždaug 29¹ ⁄ ₂dienos. Iš čia kilo žodis "mėnuo", nors dabar dauguma mėnesių turi 30 arba 31 dieną.

Žemė pasisuka kampu ("ašinis posvyris") savo kelio aplink Saulę atžvilgiu.

Žemės istorija

Taip pat žr: istorinėgeologija, Žemės amžius, milžiniško smūgio hipotezė ir Didysis deguonies kaupimosi įvykis

Žemė ir kitos planetos susiformavo maždaug prieš 4,6 mlrd. metų. Jos susidarė iš dujų, likusių iš Saulę sukūrusios miglainės. Mėnulis galėjo susidaryti po ankstyvosios Žemės ir mažesnės planetos (kartais vadinamos Teja) susidūrimo. Mokslininkai mano, kad abiejų planetų dalys atitrūko - tapo (dėl gravitacijos) Mėnuliu.

Žemės vanduo atkeliavo iš įvairių vietų. Vandens garų kondensacija, į Žemę atsitrenkusios kometos ir asteroidai sukūrė vandenynus. Per milijardą metų (t. y. maždaug prieš 3,6 mlrd. metų) archainėje eroje išsivystė pirmoji gyvybė. Kai kurios bakterijos išvystė fotosintezę, leidžiančią augalams gaminti maistą iš Saulės šviesos ir vandens. Taip išsiskyrė daug deguonies, kurį pirmiausia pasisavino tirpale esanti geležis. Ilgainiui laisvas deguonis pateko į atmosferą arba orą, todėl Žemės paviršius tapo tinkamas aerobinei gyvybei (žr. Didysis deguonies atsiradimo įvykis). Iš šio deguonies taip pat susidarė ozono sluoksnis, saugantis Žemės paviršių nuo blogos ultravioletinės Saulės spinduliuotės. Sudėtinga gyvybė Žemės paviršiuje neegzistavo iki ozono sluoksnio atsiradimo.

Praeityje Žemės žemė ir klimatas buvo labai skirtingi. Maždaug prieš 3-3,5 mln. metų beveik visa žemė buvo vienoje vietoje. Tai vadinama superkontinentu. Ankstyviausias žinomas superkontinentas vadinosi Vaalbara. Gerokai vėliau buvo laikotarpis (kriogenas), kai Žemę beveik visą dengė stori ledo skydai (ledynai). Tai aptariama kaip Sniego gniūžtės Žemės teorija.

Žmonės

Žemėje gyvena apie septynis milijardus žmonių. Jie gyvena maždaug 200 skirtingų kraštų, vadinamų šalimis. Kai kurios iš jų, pavyzdžiui, Rusija, yra didelės, jose daug didelių miestų. Kitos, pavyzdžiui, Vatikanas, yra mažos. Penkios šalys, kuriose gyvena daugiausia žmonių, yra Kinija, Indija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Indonezija ir Brazilija. Apie 90 % žmonių gyvena šiaurinėje pasaulio dalyje, kurioje yra daugiausia žemės. Mokslininkai mano, kad žmonės iš pradžių atvyko iš Afrikos. Dabar 70 % visų žmonių gyvena ne Afrikoje, o Europoje ir Azijoje.

Žmonės įvairiais būdais keičia Žemę. Jau apie dešimt tūkstančių metų jie gali auginti augalus maistui ir drabužiams. Kai maisto užteko, jie galėjo statyti miestus ir miestelius. Šalia šių vietų vyrai ir moterys galėjo keisti upes, atvesti vandenį į ūkius ir sustabdyti potvynius (pakilusį vandenį), kad jie neužlietų jų žemės. Žmonės rasdavo naudingų gyvulių ir juos veisdavo, kad būtų lengviau juos laikyti.