Saulės sistema

Saulės sistemos raida

Saulės sistemos formavimasis ir evoliucija prasidėjo prieš 4,6 mlrd. metų, kai gravitaciškai suiro nedidelė milžiniško molekulinio debesies dalis.

Didžioji griūvančios masės dalis susitelkė centre ir suformavo Saulę, o likusioji dalis suplokštėjo į protoplanetinį diską iš birių dulkių, iš kurių susiformavo planetos, mėnuliai, asteroidai ir kiti Saulės sistemos kūnai.

Šį modelį, žinomą kaip dangaus šviesulių hipotezę, XVIII a. (XVII a.) sukūrė Emanuelis Swedenborgas, Immanuelis Kantas ir Pjeras Simonas Laplasas. Jį pakoregavo tokios mokslo šakos kaip astronomija, fizika, geologija ir planetologija. Didėjant mūsų žinioms apie kosmosą, modeliai buvo keičiami atsižvelgiant į naujus stebėjimus.

Saulės sistema nuo pat jos susiformavimo pradžios labai išsivystė. Daugelis mėnulių susiformavo iš dujų ir dulkių diskų, skriejančių aplink motinines planetas, o kiti mėnuliukai, kaip manoma, susiformavo ir vėliau buvo pagauti savo planetų. Dar kiti, kaip Žemės Mėnulis, gali būti milžiniškų susidūrimų rezultatas.

Įvyko daugybė kūnų susidūrimų, kurie buvo svarbūs Saulės sistemos raidai. Ankstyvaisiais etapais planetų padėtys kartais pasislinkdavo, ir planetos susikeisdavo vietomis. Manoma, kad ši planetų migracija lėmė didžiąją dalį ankstyvosios Saulės sistemos evoliucijos.

Žemės orbita

Žemės orbita aplink Saulę yra beveik tobulas apskritimas, tačiau atlikus žemėlapio sudarymą paaiškėjo, kad Žemė aplink Saulę juda labai nežymiai ovalo formos orbita, vadinama elipsine orbita. Kitos Saulės sistemos planetos taip pat skrieja aplink Saulę šiek tiek elipsės formos orbitomis. Merkurijaus orbita elipsiškesnė nei kitų, o kai kurie mažesni objektai aplink Saulę skrieja labai ekscentrinėmis orbitomis.

Atradimas ir tyrinėjimas

Tūkstančius metų žmonėms nereikėjo Saulės sistemos pavadinimo. Jie manė, kad Žemė yra visko centras (geocentrizmas). Nors graikų filosofas Aristarchas iš Samoso teigė, kad danguje egzistuoja ypatinga tvarka, Mikalojus Kopernikas pirmasis sukūrė matematinę sistemą, apibūdinančią tai, ką dabar vadiname "Saulės sistema". Tai buvo vadinama naująja "pasaulio sistema". XVII a. Galileo Galilėjus, Johanesas Kepleris ir Izaokas Niutonas ėmė padėti žmonėms aiškiau suprasti fiziką. Žmonės pradėjo pritarti idėjai, kad Žemė yra planeta ir juda aplink Saulę, o planetos yra pasauliai, kuriems galioja tie patys fizikiniai dėsniai, valdantys Žemę. Pastaruoju metu teleskopai ir kosminiai zondai leido atrasti kalnus ir kraterius bei sezoninius meteorologinius reiškinius, tokius kaip debesys, dulkių audros ir ledo kepurės kitose planetose.

Atstumai tarp planetų, nesilaikant mastelio

Aštuonios planetos

Pagal eiliškumą nuo Saulės:

1. Gyvsidabris
2. Venera
3. Žemė
4. Marsas
5. Jupiteris
6. Saturnas
7. Uranas
8. Neptūnas

Planetos yra didžiausi aplink Saulę skriejantys objektai. Žmonėms prireikė daugybės metų, kol naudodami teleskopus surado tolimiausius objektus. Naujų planetų dar gali būti rasta, o mažų objektų kasmet randama vis daugiau. Dauguma planetų turi mėnulius, kurie skrieja aplink jas taip pat, kaip planetos skrieja aplink Saulę. Saulės sistemoje yra mažiausiai 173 tokie mėnuliai.

Nykštukinės planetos

Nuo pat atradimo 1930 m. Plutonas buvo vadinamas planeta, tačiau 2006 m. Tarptautinės astronomų sąjungos astronomai nustatė planetos apibrėžimą ir Plutonas neatitiko jo. Vietoj to jie apibrėžė naują nykštukinių planetų kategoriją, į kurią Plutonas ir kai kurios kitos planetos pateko. Šios mažosios planetos kartais vadinamos plutinais.

• Plutonas
• Ceres
• Haumea
• Eris
• Makemake

Struktūra

Yra kelios pagrindinės Saulės sistemos dalys. Čia jos išdėstytos eilės tvarka nuo Saulės, planetos sunumeruotos, o nykštukinės planetos pažymėtos raidėmis a-e.

Vidinė Saulės sistema

Pirmosios keturios arčiausiai Saulės esančios planetos vadinamos vidinėmis planetomis. Tai mažos ir tankios žemiškos planetos, turinčios kietą paviršių. Jos sudarytos daugiausia iš uolienų ir metalų, turi aiškią vidinę struktūrą ir yra panašaus dydžio. Trys iš jų taip pat turi atmosferą. Keturių planetų tyrimas suteikia informacijos apie geologiją už Žemės ribų. Dauguma asteroidų taip pat dažnai priskiriami prie vidinių planetų

• Žemiškųjų planetų regione yra keturios arčiausiai Saulės esančios planetos, visos jos yra uolinės.

·         (1) Gyvsidabris

·         (2) Venera

·         (3) Žemė

·         (4) Marsas

• Asteroidų juostos regione yra;

·         (a) Ceres (vienintelė nykštukinė planeta šiame regione)

·         Asteroidai

Išorinė Saulės sistema

• Dujų milžinių planetų regione yra;

·         (5) Jupiteris

·         (6) Saturnas

·         (7) Uranas

·         (8) Neptūnas

Transneptūno regionas

• Kuiperio juostos regione yra;

·         (b) Plutonas

·         (c) Haumea

·         (d) Makemake

·         Kuiperio juostos objektai ir galbūt kitos nykštukinės planetos

·         trumpo periodo kometos

• išsklaidyto disko regione yra;

·         (e) Eris

·         Išsklaidyti disko objektai ir galbūt kitos nykštukinės planetos

Oorto debesis

Oorto debesis yra atskirtas nuo transneptūniško regiono ir yra daug toliau. Jame yra ilgo periodo kometų.

Vidinės planetos. Iš kairės į dešinę: Iš kairės (iš dešinės): Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas.

Ekliptikos plokštuma

Ekliptikos plokštumą apibrėžia Žemės orbita aplink Saulę. Visos planetos skrieja aplink Saulę maždaug toje pačioje plokštumoje. Kuo toliau nuo šios plokštumos skrieja planeta, tuo labiau jos orbita pasvirusi į ekliptiką. Jei į Saulės sistemą žiūrėtumėte "iš krašto", visos planetos skrietų daugiau ar mažiau ekliptikos plokštumoje.