Jupiteris (planeta)

Struktūra

Jupiteris yra didžiausia Saulės sistemos planeta, jo skersmuo - 142 984 km. Tai vienuolika kartų didesnis už Žemės skersmenį.

Atmosfera

Prie Jupiterio paviršiaus esančią atmosferą sudaro apie 88-92 % vandenilio, 8-12 % helio ir 1 % kitų dujų.

Žemutinė atmosferos dalis taip įkaista, o slėgis toks didelis, kad helis virsta skysčiu. Jis krinta ant planetos. Remiantis spektroskopijos duomenimis, atrodo, kad Jupiteris sudarytas iš tų pačių dujų kaip ir Saturnas. Jis skiriasi nuo Neptūno ar Urano. Šios dvi planetos turi daug mažiau vandenilio ir helio dujų.

Dėl labai aukštos temperatūros ir slėgio Jupiterio branduolyje mokslininkai negali pasakyti, kokių medžiagų ten galėtų būti. To negalima sužinoti, nes Žemėje neįmanoma sukurti tokio paties slėgio.

Virš nežinomo vidinio branduolio yra išorinis branduolys. Išorinis Jupiterio branduolys yra storas, skystas vandenilis. Slėgis yra pakankamai didelis, kad vandenilis taptų kietas, tačiau vėliau dėl karščio jis lydosi.

Masė

Jupiteris yra dvigubai masyvesnis už visas kitas Saulės sistemos planetas kartu sudėjus. Jis išskiria daugiau šilumos nei gauna iš Saulės. Jupiteris yra 11 kartų platesnis už Žemę ir 318 kartų masyvesnis. Jupiterio tūris 1 317 kartų didesnis už Žemės tūrį. Kitaip tariant, jame galėtų tilpti 1 317 Žemės dydžio objektų.

Debesų sluoksniai

Jupiteris turi daug debesų juostų, einančių horizontaliai per jo paviršių. Šviesios dalys yra zonos, o tamsesnės - juostos. Zonos ir juostos dažnai sąveikauja tarpusavyje. Tai sukelia didžiules audras. Jupiteryje dažnai pučia 360 kilometrų per valandą (km/h) vėjas. Skirtumui parodyti, stipriausios atogrąžų audros Žemėje pasiekia apie 100 km/h greitį.

Daugumą Jupiterio debesų sudaro amoniakas. Taip pat gali būti vandens garų debesų, panašių į Žemės debesis. Kosminiai aparatai, pavyzdžiui, "Voyager 1", planetos paviršiuje matė žaibus. Mokslininkai mano, kad tai buvo vandens garai, nes žaibui reikia vandens garų. Buvo išmatuota, kad šie žaibai yra iki 1 000 kartų galingesni nei Žemėje. Rudos ir oranžinės spalvos atsiranda, kai saulės šviesa praeina pro daugybę atmosferoje esančių dujų arba lūžta nuo jų.

Didžioji raudonoji dėmė

Vienas didžiausių Jupiterio atmosferos bruožų yra Didžioji raudonoji dėmė. Tai didžiulė audra, didesnė už visą Žemę. Ji užfiksuota mažiausiai nuo 1831 m. ir dar 1665 m. Kosminio teleskopo "Hubble" padarytose nuotraukose matyti net dvi mažesnės "raudonos dėmės", esančios visai šalia Didžiosios raudonosios dėmės. Audros gali trukti kelias valandas, o Didžiosios raudonosios dėmės atveju - net šimtus metų.

Magnetinis laukas

Jupiterio magnetinis laukas panašus į Žemės magnetinį lauką, bet 11 kartų stipresnis. Jo magnetosfera taip pat yra daug didesnė ir stipresnė už Žemės magnetosferą. Šis laukas sulaiko radiacijos juostas, kurios yra daug stipresnės už Žemės Van Alleno radiacijos juostas ir yra pakankamai stiprios, kad keltų pavojų bet kuriam kosminiam laivui, skriejančiam pro Jupiterį ar į jį. Magnetinį lauką tikriausiai sukelia dideli skysto metalinio vandenilio kiekiai Jupiterio branduolyje. Keturi didžiausi Jupiterio mėnuliai ir daugelis mažesnių mėnulių skrieja aplink planetą arba skrieja aplink ją magnetiniame lauke. Tai apsaugo juos nuo Saulės vėjo. Jupiterio magnetinis laukas yra toks didelis, kad siekia Saturno orbitą, esančią už 7,7 mln. mylių (12 mln. km). Žemės magnetosfera neaprėpia net jos mėnulio, esančio už mažiau nei ketvirčio milijono mylių (400 000 km).

Žiedų sistema

Jupiteris taip pat turi ploną planetų žiedų sistemą. Šiuos žiedus sunku pastebėti, ir jie buvo aptikti tik 1979 m. NASA zondo "Voyager 1". Jupiterio žiedai susideda iš keturių dalių. Arčiausiai Jupiterio esantis žiedas vadinamas Halo žiedu. Kitas žiedas vadinamas pagrindiniu žiedu. Jis yra apie 6440 km pločio ir tik 30 km storio. Jupiterio pagrindinis ir Halo žiedai sudaryti iš mažų tamsių dalelių. Trečiasis ir ketvirtasis žiedai, vadinami Gossamerio žiedais, yra skaidrūs (permatomi) ir sudaryti iš mikroskopinių nuolaužų bei dulkių. Šios dulkės tikriausiai kyla iš mažų meteorų, atsitrenkusių į Jupiterio mėnulių paviršių. Trečiasis žiedas vadinamas Amaltėjos gosameriniu žiedu, pavadintu mėnulio Amaltėjos garbei. Išorinis žiedas - Tebės gosamerinis žiedas - pavadintas mėnulio Tebės vardu. Išorinis šio žiedo kraštas nuo Jupiterio nutolęs apie 220 000 km (136 702 mylių).

Dalies Jupiterio debesų sistemos animacija. Animacija sudaryta iš daugiau nei 40 nuotraukų, kurias 2000 m. spalio 31 d. - lapkričio 9 d. padarė kosminis aparatas "Cassini".


Keturios Jupiterio nuotraukos, padarytos 1994 m. Ryškios baltos dėmės - tai sprogimai, kai į planetą atsitrenkė Shoemaker Levy-9 kometos dalys.


1979 m. pro Jupiterį praskriejusio erdvėlaivio "Voyager 1" dailininko nuotrauka.

Orbita

Planetos orbita - tai laikas ir kelias, per kurį ji apskrieja aplink Saulę. Per tiek laiko, kiek Jupiteris apskrieja aplink Saulę vieną kartą, Žemė apskrieja Saulę 11,86 karto. Vieni metai Jupiteryje yra lygūs 11,86 metų Žemėje. Vidutinis atstumas tarp Jupiterio ir Saulės yra 778 milijonai kilometrų. Tai penkis kartus didesnis atstumas nei atstumas tarp Žemės ir Saulės. Jupiteris nėra taip pasviręs apie savo ašį kaip Žemė ar Marsas. Dėl to jame nėra metų laikų, pavyzdžiui, vasaros ar žiemos. Jupiteris sukasi, arba sukasi labai greitai. Dėl to planeta viduryje išsipučia. Jupiteris yra greičiausiai besisukanti Saulės sistemos planeta. Vieną apsisukimą arba apsisukimą ji atlieka per 10 valandų. Dėl išgaubtumo Jupiterio pusiaujo ilgis yra daug ilgesnis nei ilgis nuo ašigalio iki ašigalio.

Moksliniai tyrimai ir žvalgyba

Iš Žemės

Jupiteris yra trečias ryškiausias objektas naktiniame danguje po Mėnulio ir Veneros. Todėl žmonės visada galėjo jį matyti iš Žemės. Pirmasis žmogus, kuris iš tikrųjų tyrinėjo šią planetą, buvo Galileo Galilėjus 1610 m. Jis pirmasis pamatė Jupiterio mėnulius Io, Europą, Ganimedą ir Kalistą. Tai įvyko todėl, kad jis, kitaip nei visi iki jo, naudojo teleskopą.

Daugiau nei du šimtus metų nebuvo atrasta naujų mėnulių. 1892 m. astronomas E. E. Barnardas, naudodamasis savo observatorija Kalifornijoje, rado jauną mėnulį. Jis pavadino mėnulį Amaltėja. Tai buvo paskutinis iš 67 Jupiterio mėnulių, kurį žmogus atrado stebėdamas per teleskopą. 1994 m. į Jupiterį atsitrenkė Shoemaker Levy-9 kometos gabalėliai. Tai buvo pirmas kartas, kai žmonės matė dviejų Saulės sistemos objektų susidūrimą.

Iš erdvėlaivio

Nuo 1973 m. pro Jupiterį praskrido septyni kosminiai aparatai. Tai "Pioneer 10" (1973 m.), "Pioneer 11" (1974 m.), "Voyager 1" ir "Voyager 2" (1979 m.), "Ulysses" (1992 ir 2004 m.), "Cassini" (2000 m.) ir "New Horizons" (2007 m.).

"Pioneer" misijos buvo pirmieji kosminiai aparatai, iš arti nufotografavę Jupiterį ir jo mėnulius. Po penkerių metų du "Voyager" erdvėlaiviai atrado daugiau kaip 20 naujų mėnulių. Jie užfiksavo nuotraukas, liudijančias apie žaibus naktinėje Jupiterio pusėje.

Zondas "Ulysses" buvo pasiųstas tirti Saulės. Į Jupiterį jis nukeliavo tik tada, kai baigė savo pagrindinę misiją. Odisėjas neturėjo kamerų, todėl jis nepadarė jokių nuotraukų. 2006 m. kosminis zondas "Cassini", skrisdamas į Saturną, padarė keletą labai gerų ir aiškių planetos nuotraukų. Cassini taip pat aptiko mėnulį ir jį nufotografavo, tačiau jis buvo per toli, kad būtų galima matyti detales.

1995 m. "Galileo" misija buvo pirmasis erdvėlaivis, pakilęs į orbitą aplink Jupiterį. Jis septynerius metus skriejo aplink planetą ir tyrinėjo keturis didžiausius jos mėnulius. Jis paleido į planetą zondą, kad gautų informacijos apie Jupiterio atmosferą. Zondas nukeliavo į maždaug 150 km gylį, kol buvo sutraiškytas visų virš jo esančių dujų svorio. Tai vadinama slėgiu. Kosminis aparatas "Galileo" taip pat buvo sutraiškytas 2003 m., kai NASA nukreipė aparatą į planetą. Tai buvo padaryta tam, kad aparatas nesudužtų į Europą - mėnulį, kuriame, mokslininkų manymu, gali būti gyvybės.

NASA į Jupiterį pasiuntė dar vieną kosminį aparatą "Juno". Jis buvo paleistas 2011 m. rugpjūčio 5 d. ir 2016 m. liepos 4 d. pasiekė Jupiterį. Kai kuriuos "Juno" misijos rezultatus NASA paskelbė 2018 m. kovo mėn. Planuojamos dar kelios misijos, kurių metu ketinama siųsti erdvėlaivius į Jupiterio palydovus Europą ir Kalistą. Viena iš jų, pavadinta JIMO (Jupiter Icy Moons Orbiter), 2006 m. buvo atšaukta, nes kainavo per daug pinigų.

Mėnuliai

Jupiteris turi 79 žinomus mėnulius. Keturis didžiausius iš jų savo primityviuoju teleskopu matė Galilėjus, o dar devynis galima pamatyti iš Žemės šiuolaikiniais teleskopais. Likusius mėnulius nustatė kosminiai aparatai. Mažiausio mėnulio (S/2003 J 12) skersmuo yra tik vienas kilometras. Didžiausio, Ganimedo, skersmuo - 5 262 kilometrai. Jis didesnis už Merkurijaus planetą. Kiti trys Galilėjaus mėnuliai yra Io, Europa ir Kalistas. Dėl to, kaip jie skrieja aplink Jupiterį, tris iš šių mėnulių labai veikia gravitacija. Dėl trinties, kurią sukelia Europos ir Ganimedo gravitacija, traukianti Io, jis yra vulkaniškiausias Saulės sistemos objektas. Jame yra daugiau kaip 400 ugnikalnių, t. y. daugiau kaip tris kartus daugiau nei Žemėje.

Jupiteris Saulės sistemoje

Didelė Jupiterio gravitacija turėjo įtakos Saulės sistemai. Jupiteris saugo vidines planetas nuo kometų, traukdamas jas į save. Dėl šios priežasties Jupiteris patiria daugiausia kometų smūgių Saulės sistemoje.

Dvi asteroidų grupės, vadinamos Trojos asteroidais, atsidūrė Jupiterio orbitoje aplink Saulę. Viena grupė vadinama Trojos asteroidais, o kita - Graikijos asteroidais. Jie skrieja aplink Saulę tuo pačiu metu kaip ir Jupiteris.

Vidinės Saulės sistemos schema. Joje pavaizduotos dvi Trojos asteroidų grupės, skriejančios paskui Jupiterį.

Susiję puslapiai

• Planetų sąrašas
• Shoemaker-Levy 9 kometa