Jupiteris yra didžiausia Saulės sistemos planeta. Tai penktoji planeta nuo Saulės. Jupiteris yra dujinė milžinė, nes yra labai didelis ir sudarytas iš dujų. Kitos dujinės milžinės yra Saturnas, Uranas ir Neptūnas.

Jupiterio masė yra 1,8986×1027 kg, t. y. apie 318 Žemės vienetų. Tai dvigubai daugiau nei visų kitų Saulės sistemos planetų kartu sudėjus.

Jupiterį galima pamatyti net nenaudojant teleskopo. Jis buvo žinomas senovės romėnams, kurie jį pavadino savo dievo Jupiterio vardu (lot. Iuppiter). Jupiteris yra trečias pagal ryškumą objektas naktiniame danguje. Ryškesnis yra tik Žemės mėnulis ir Venera.

Jupiteris turi mažiausiai 79 mėnulius. Iš jų apie 50 yra labai maži ir mažesni nei penkių kilometrų pločio. Keturi didžiausi Jupiterio mėnuliai yra Io, Europa, Ganimedas ir Kalistas. Jie vadinami Galilėjaus mėnuliais, nes juos atrado Galileo Galilėjus. Ganimedas yra didžiausias Saulės sistemos mėnulis. Jo skersmuo didesnis net už Merkurijaus skersmenį. 2018 m. buvo atrasta dar 10 labai mažų mėnulių

Kompozicija ir struktūra

Jupiterio sudėtis dominuojama vandeniliu ir helio, panašiai kaip Saulė, tačiau planetos viduje kondensuotis vandenilis virsta vadinamuoju metaliniu vandeniliu dėl didelio slėgio. Manoma, kad Jupiteris turi uolėtą arba ledo-ūkinį branduolį, galimai masyvų, tačiau tikslios jo savybės vis dar tiriamos. Vidinė planeta sluoksniavasi: išorinė dujų atmosfera, storas sluoksnis molekulinio vandenilio, vėliau — metalinio vandenilio sritis ir centrinis branduolys.

Atmosfera ir Didžioji raudonoji dėmė

Jupiterio atmosfera pasižymi ryškiomis juostomis — platesnėmis šviesiomis zonomis ir siauresnėmis tamsiomis juostomis (juostų ir srovės kryptys vadinamos zonomis ir juostomis). Atmosferoje vyrauja vėjo greičiai, kurių kryptis ir stiprumas sukuria sudėtingą ir dinamišką debesų sistemą. Vienas žymiausių atmosferos objektų yra Didžioji raudonoji dėmė — milžiniškas galingas anticiklonas, kuris egzistuoja bent kelis šimtmečius ir yra didesnis už Žemę. Dėmės spalva ir kintamumas dar nėra visiškai paaiškinti, tačiau lemia cheminiai procesai ir galimos ruošinės medžiagos aukštose debesų dalyse.

Greita rotacija ir forma

Jupiteris sukasi ypač greitai aplink savo ašį — suteikia labai trumpą para, apie ~9,9 valandos. Dėl to planeta yra stipriai suplota ir turi didelį ekvatorinį skersmenį, kuris yra didesnis už polinį. Greita rotacija taip pat sustiprina atmosferos juostų ir sūkurinių struktūrų formavimąsi.

Magnetinis laukas ir žiedai

Jupiterio magnetinis laukas yra stipriausias tarp planetų Saulės sistemoje — jis kuria milžinišką magnetosferą, kuri gali apimti dalį Saulės vėjo ir apsaugoti (bei tuo pačiu intensyviai spinduliuoti) Jupiterio aplinką. Magnetosfera sukuria galingas radiacijos juostas, pavojingas kosminiams aparatams ir gyvoms būtybėms be apsaugos. Nors Jupiteris nėra taip garsus žiedais kaip Saturnas, aplink planetą yra silpni, ploni žiedai, sudaryti iš smulkių dalelių ir dulkių, pastebėti pirmiausia misijų Voyager metu.

Orbitinis judėjimas ir dydis

Jupiterio vidutinis atstumas nuo Saulės yra apie 778 mln. km (5,2 astronominio vieneto). Jo apsisukimas aplink Saulę trunka apie 11,86 metų. Dėl didelio dydžio ir masės Jupiteris daro reikšmingą gravitacinį poveikį Saulės sistemos dinamikoje — jis dalyvauja formuojant ir stabilizuojant planetų bei asteroidų orbitas, taip pat veikia kometų ir mažųjų kūnų trajektorijas.

Mėnuliai — trumpas aprašymas

Jupiteris turi daug palydovų — minėtas Galilėjaus ketvertas (Io, Europa, Ganimedas, Kalistas) yra gerai ištirtas ir ypač įdomus dėl savo skirtingų geologinių savybių:

  • Io — aktyviausiai vulkanizuotas kūnas Saulės sistemoje, su daugybe išsiveržimų ir sieros junginių.
  • Europa — turi lygią, ledinę plutą; daugėja įrodymų, kad po ledu gali būti skystas vandenynas, kurį verta tirti ieškant sąlygų gyvybei.
  • Ganimedas — didžiausias mėnulis, turintis savo magnetinį lauką ir sudėtingą geologinę istoriją.
  • Kalistas — stipriai kraterizuotas, geologiškai mažiau aktyvus, fiksuojantis seną Saulės sistemos istoriją.

Be Galilėjaus mėnulių, Jupiterį supa daugybė mažesnių palydovų, tarp kurių yra tiek tolimų smulkių objektų, tiek netaisyklingų, į planetą sugautų kūnų grupės.

Tyrinėjimai kosmose

Jupiterį ir jo sistemą tyrinėjo kelios kosminės misijos: Pioneer, Voyager, Galileo orbiteris (veikė 1995–2003 m.), kuri išsamiai tirė planetą ir jos mėnulius, ir dabartinė Juno misija (siekia ištirti Jupiterio branduolio, magnetinio lauko ir atmosferos struktūrą iš arti). Ateinančiais metais į Jupiterio sistemą taip pat nukreiptos naujos misijos, planuojančios detaliau ištirti Galilėjaus mėnulius bei sąlygas, galinčias palaikyti gyvybę.

Svarba ir įdomūs faktai

  • Jupiterio masė ir gravitacija smarkiai veikia mažesnių kūnų trajektorijas; jis laikomas dalimi „kosminio apsaugininko“ mechanizmo, kuris gali nukreipti kai kurias kometas nuo vidaus planetų.
  • Didžioji raudonoji dėmė egzistuoja šimtmečius — stebėjimai prasidėjo jau XVII a.
  • Dėl didelio radiacijos lygio iš karto netoli Jupiterio astronautams būtų pavojinga ilgalaikė veikla be atitinkamos apsaugos.

Apibendrinimas

Jupiteris — milžiniška dujinė planeta, kurios unikalūs bruožai (didelė masė, galinga magnetosfera, sudėtinga atmosfera, didelis mėnulių skaičius) daro ją vienu svarbiausių objektų Saulės sistemos tyrimuose. Nuolatiniai stebėjimai ir kosminės misijos toliau plečia mūsų supratimą apie šią įspūdingą planetą.