Kalista (palydovas)
Kalistas yra Jupiterio planetos mėnulis, kurį 1610 m. atrado Galileo Galilėjus ir pavadino Kalisto vardu. Tai antras pagal dydį po Ganimedo aplink Jupiterį skriejantis mėnulis ir trečias pagal dydį Saulės sistemos mėnulis. Kallisto yra beveik tokio pat dydžio kaip Merkurijaus planeta - jo skersmuo yra 99 % planetos skersmens, tačiau yra daug mažesnio svorio. Iš keturių Jupiterio Galilėjaus mėnulių Kalistas yra labiausiai nutolęs, jo orbitos spindulys yra apie 1 880 000 km. Jis nepriklauso orbitiniam rezonansui, kuris veikia tris vidinius Galilėjaus palydovus - Io, Europą ir Ganimedą. Kaip ir Žemės Mėnulis, Kalistas sukasi sinchroniškai su savo orbitos periodu. Tai reiškia, kad viena jo pusė visada pasisukusi į Jupiterį, o kita niekada nemato planetos veido. Kalisto paviršių mažiau veikia Jupiterio magnetosfera nei septynis arčiau planetos esančius mėnulius.
Kalistoje yra maždaug vienodas kiekis uolienų ir ledo, o vidutinis tankis - apie 1,83 g/cm³. Paviršiuje esantys cheminiai junginiai yra vandens ledas, anglies dioksidas, silikatai ir organiniai junginiai. Kosminis aparatas "Galileo" atliko mėnulio tyrimus ir atskleidė, kad Kalistas gali turėti nedidelį silikatinį branduolį ir galbūt daugiau kaip 100 km gylio požeminį skysto vandens vandenyną.
Kalisto paviršius yra smarkiai sutrūkinėjęs ir labai senas. Paviršiuje nėra jokių požymių, kad po paviršiumi vyktų tokie procesai kaip plokščių tektonika, žemės drebėjimai ar ugnikalniai, ir manoma, kad jis daugiausia vystėsi veikiamas meteoritų smūgių. Žymūs paviršiaus bruožai: daugiažiedės struktūros, įvairių formų smūginiai krateriai, kraterių grandinės (vadinamosios katenos) ir su jomis susiję skardžiai, keteros bei nuosėdos. Mažesniu mastu paviršius yra įvairus. Jį sudaro kalvų viršūnėse esantis įšalas, slėniuose apsuptas lygios tamsios medžiagos dangos. Manoma, kad tai susidarė dėl mažų reljefo formų irimo, kurį sukėlė sublimacija. Tai patvirtina keli nedideli smūginiai krateriai ir daugybė mažų gūbrių, kurie, kaip manoma, yra jų liekanos. Absoliutus reljefo formų amžius nėra žinomas.
Kalistą supa itin plona atmosfera, sudaryta iš anglies dioksido ir tikriausiai deguonies molekulių. Taip pat yra gana intensyvi jonosfera. Manoma, kad Kalisto viduje yra vandenynas. Tai gali reikšti, kad čia gali egzistuoti gyvybė. Tačiau tai mažiau tikėtina nei netoliese esančioje Europoje. Mėnulį tyrinėjo įvairūs kosminiai zondai - nuo "Pioneer 10-11" iki "Galileo" ir "Cassini-Huygens". Manoma, kad Kalistas yra tinkamiausia vieta žmonėms įsikurti, kad ateityje būtų galima tyrinėti Joviso sistemą.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra Kalistas?
A: Kalistas - Jupiterio planetos mėnulis, kurį 1610 m. atrado Galileo Galilėjus ir pavadino Kalisto vardu. Tai antras pagal dydį po Ganimedo aplink Jupiterį skriejantis mėnulis ir trečias pagal dydį Saulės sistemos mėnulis.
Klausimas: Kokio dydžio yra Kalistas, palyginti su Merkurijumi?
A: Kalistas yra beveik tokio pat dydžio kaip Merkurijus, jo skersmuo yra 99 % planetos skersmens, tačiau jis daug mažesnis.
K: Kur aplink Jupiterį skrieja Kalistas?
A: Iš keturių Galilėjaus mėnulių aplink Jupiterį Kalistas skrieja toliausiai, jo orbitos spindulys yra apie 1 880 000 km.
K: Kokios yra kelios žymios jo paviršiaus ypatybės?
A.: Įžymios paviršiaus ypatybės - tai daugiažiedės struktūros, įvairių formų smūginiai krateriai, kraterių grandinės (vadinamosios katenos) ir su jomis susiję skardžiai, keteros bei nuosėdos. Mažesniu mastu slėniuose matomos apledėjusios kalvų viršūnės, apsuptos lygios tamsios medžiagos dangos.
K: Kokio tipo atmosfera supa Kalistą?
A: Kalistą supa itin plona atmosfera, sudaryta iš anglies dioksido ir tikriausiai deguonies molekulių. Taip pat yra gana intensyvi jonosfera.
K: Ar šiame mėnulyje gali egzistuoti gyvybė? A: Kalisto viduje gali būti vandenynas, o tai gali reikšti, kad jame gali egzistuoti gyvybė; tačiau ši galimybė yra mažiau tikėtina nei šalia esančioje Europoje.
