Ugnikalnis

Ugnikalnių tipai

Iš ugnikalnių besiveržianti lava ir piroklastinė medžiaga (pelenų, lavos fragmentų ir garų debesys) gali sudaryti įvairias žemės formas. Yra dvi pagrindinės ugnikalnių rūšys.

Skydo ugnikalniai

Šiuos ugnikalnius sudaro skysta mažai silicio turinti mafinė lava.

Skydiniai ugnikalniai susidaro iš nuolatinių išsiveržimų (be sprogimų) susidariusių lavos sluoksnių. Kadangi lava yra labai skysta, ji pasklinda, dažnai dideliame plote. Skydiniai ugnikalniai neišauga į didelį aukštį, o lavos sluoksniai pasiskirsto taip, kad ugnikalnio šonai būna švelniai nuožulnūs. Skydiniai ugnikalniai gali išgauti didžiulius bazalto plotus, iš kurio paprastai ir susidaro atvėsusi lava.

Vėlesnių išsiveržimų metu ugnikalnio pamatas didėja, nes sukietėjusi lava plinta ir kaupiasi. Kai kurie didžiausi pasaulio ugnikalniai yra skydo ugnikalniai.

Nors jų šonai nėra labai statūs, skydo ugnikalniai gali būti didžiuliai. Havajuose esantis Mauna Kea yra didžiausias kalnas Žemėje, jei matuojama nuo jo pagrindo jūros dugne.

Stratovulkanai

Stratovulkanas, dar vadinamas sudėtiniu ugnikalniu, yra aukštas kūgio formos ugnikalnis. Jis sudarytas iš daugelio sukietėjusios lavos, tefros, pemzos ir vulkaninių pelenų sluoksnių.

Skirtingai nei skydiniai ugnikalniai, stratovulkanai turi statų profilį ir periodiškai išsiveržia. Iš stratovulkanų ištekanti lava atvėsta ir sukietėja, o tik tada plinta toliau. Ji yra lipni, t. y. pasižymi dideliu klampumu. Magma, iš kurios susidaro ši lava, dažnai būna felsinė, turinti daug arba vidutiniškai silicio dioksido, ir mažiau mafinės magmos. Dideli felsinės lavos srautai yra neįprasti, tačiau jie yra nukeliavę iki 15 km atstumu.

Du garsūs stratovulkanai - Japonijos Fudži kalnas ir Vezuvijus. Abu turi didelius pagrindus ir stačius šonus, kurie artėjant prie viršūnės darosi vis statesni. Vezuvijus garsus tuo, kad 79 m. po Kristaus sunaikino Pompėjos ir Herkulanumo miestus ir nusinešė tūkstančius gyvybių.

Kaldera

Kaldera - tai į baseiną panašus darinys, susidaręs po ugnikalnio išsiveržimo sugriuvus žemei. Taip atsitinka po to, kai didžiulis stratovulkanas susprogdina savo viršūnę. Tuomet kraterio pagrindas nugrimzta ir ugnikalnio viršūnės vietoje lieka kaldera. Krakatujos ugnikalnis, geriausiai žinomas dėl katastrofiško išsiveržimo 1883 m., dabar yra daug mažesnis.

Fudži kalnas, aktyvus stratovulkanas Japonijoje, paskutinį kartą išsiveržęs 1707-08 m.


Tavurvuras, aktyvus stratovulkanas netoli Rabaulo Papua Naujojoje Gvinėjoje

Kaip susiformuoja ugnikalniai

Yra du pagrindiniai procesai.

Ugnikalniai susidaro susilietus dviem tektoninėms plokštėms. Susilietus šioms dviem plokštėms, viena iš jų (paprastai vandenyno plokštė) atsiduria po žemynine plokšte. Tai yra subdukcijos procesas. Po to ji lydosi ir susidaro magma (magmos kameroje), o slėgis didėja, kol magma prasiveržia pro Žemės plutą.

Antrasis būdas - kai tektoninė plokštė juda per karštąją Žemės plutos vietą. Karštasis taškas skverbiasi per plutą, kol ją pralaužia. Taip susiformavo Yellowstone'o parko kaldera ir Havajų salos.

Ugnikalnio dalys: 1. Didelė magmos kamera2 . Pagrindinė uoliena3 . Vamzdis (vamzdis) 4. Pagrindas5 . Slenkstis6 . Vamzdžio atšaka7 . Ugnikalnio išmestų pelenų sluoksniai8 . Šonas 9. Ugnikalnio išskiriamos lavos sluoksniai10 . Gerklė11 . Parazitinis kūgis12 . Lavos srautas13 . Ventilis14 . Krateris15 . Pelenų debesis

Klasifikacija

Tradicinis būdas klasifikuoti arba identifikuoti ugnikalnius - pagal jų išsiveržimų pobūdį. Tie ugnikalniai, kurie bet kada gali vėl išsiveržti, vadinami aktyviais. Tie, kurie dabar yra ramūs, vadinami miegančiais (neaktyviais). Tie ugnikalniai, kurie istoriniais laikais nebuvo išsiveržę, vadinami užgesusiais.

Aktyvus

Šiuo metu išsiveržia aktyvus ugnikalnis arba jis išsiveržė per pastaruosius 10 000 metų. Aktyvaus ugnikalnio pavyzdys - Sent Helenso kalnas Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV).

Neveikiantis (neaktyvus)

Miegantis ugnikalnis "miega", bet ateityje gali pabusti. Jungtinėse Valstijose esantis Rainerio kalnas laikomas miegančiuoju.

prancūziškai dormant reiškia en sommeil

Išnykęs (miręs ugnikalnis)

Užgesęs ugnikalnis nebuvo išsiveržęs per pastaruosius 10 000 metų. Edinburgo pilis Škotijoje stovi ant užgesusio ugnikalnio.

Edinburgo pilis užgesusio ugnikalnio vietoje, apie 1581 m.

Kai kurie ugnikalniai

Didžiausias ugnikalnis Žemėje

Atrastas didžiausias Žemės ugnikalnis. Jis yra 2 km žemiau jūros, povandeninėje plynaukštėje, vadinamoje Šatskio pakilimu. Jis yra maždaug už 1 600 km į rytus nuo Japonijos. Ankstesnis rekordininkas - Mauna Loa Havajuose - vis dar yra didžiausias sausumoje esantis ugnikalnis.

310 000 km2 (119 000 kv. mylių) ploto Tamu masyvo ugnikalnis savo dydžiu prilygsta didžiuliam Marso ugnikalniui Olympus Mons, kuris yra didžiausias Saulės sistemoje. Jis susiformavo maždaug prieš 145 mln. metų, kai iš ugnikalnio centro išsiveržę didžiuliai lavos srautai suformavo platų, skydą primenantį darinį. Tai rodo, kad ugnikalnis išsiveržė per potvynio bazalto išsiveržimą.

Tamu masyvas tęsiasi apie 30 km į Žemės plutą. Tyrėjai abejoja, kad panirusio ugnikalnio viršūnė per jo gyvavimo laikotarpį kada nors pakilo virš jūros lygio, ir teigia, kad mažai tikėtina, jog jis vėl išsiverš.

"Svarbiausia yra tai, kad mes manome, jog Tamu masyvas buvo pastatytas per trumpą (geologiniu požiūriu) laiką - nuo vieno iki kelių milijonų metų - ir nuo to laiko išnyko", - naujienų agentūrai AFP sakė vienas iš autorių Viljamas Sageris (William Sager) iš Hjustono universiteto.

"Kreidos laikotarpiu (prieš 145-65 mln. metų) buvo daugybė vandenynų plokščiakalvių, tačiau nuo to laiko jų nematome. Mokslininkai norėtų sužinoti, kodėl... Didžiausia vandenyninė plynaukštė yra Ontongo Javos plynaukštė, esanti netoli ekvatoriaus Ramiajame vandenyne, į rytus nuo Saliamono salų. Ji daug didesnė už Tamu - ji yra Prancūzijos dydžio".

Susiję puslapiai

• Ugnikalnių sąrašas