Kometa - tai daugiausia ledo rutulys, kuris juda kosmose. Kometos dažnai apibūdinamos kaip „nešvarios sniego gniūžtės“: jos susideda iš ledo, dulkių ir uolienų mišinio. Jos labai skiriasi nuo asteroidų, nes asteroidai yra daugiausia uoliniai arba metaliniai. Kometų orbitų polinkiai paprastai būna dideli ir nėra arti ekliptikos, kur yra dauguma Saulės sistemos objektų. Dauguma jų yra ilgo periodo kometos ir yra kilusios iš Kuiperio juostos. Tai labai toli nuo Saulės, tačiau kai kurios iš jų taip pat priartėja prie Žemės pakankamai arti, kad galėtume jas matyti naktį.

Sandara

Pagrindinė kometos dalis yra kietasis centras — branduolys. Jis paprastai yra keliasdešimt metrų iki kelių dešimčių kilometrų skersmens, sudarytas iš ledo (vandens, anglies dioksido, anglies monoksido ir kitų pernelyg užšalusių dujų) bei dulkių ir uolienų. Aplink branduolį susiformuoja dalgana ir tiršta atmosfera — koma — kai Saulės šiluma išgarina dalį ledo. Koma gali išsiplėsti iki dešimčių tūkstančių kilometrų.

Jų uodegos ilgos, nes Saulė tirpdo ledą. Iš kometos atskylančios dujos ir dulkės formuoja dvi pagrindines uodegų rūšis: jonų (plazmos) uodegą, kurią sudaro jonizuotos dujos ir kuri visada kryptinga beveik tiksliai nuo Saulės, ir dulkėtą uodegą, kurią sudaro didesnės dalelės ir dažnai yra šiek tiek išlenkta pagal kometos orbitą. Kometos uodega neatsilieka nuo Saulės, o yra nukreipta tiesiai nuo jos, nes ją pučia Saulės vėjas.

Jis yra vienas juodžiausių (mažiausias albedas) Saulės sistemoje: kometų branduoliai atspindi labai mažą dalį krintančios šviesos. Kai šviesa apšvietė Halėjaus kometos branduolį, kometa atgal į mus atspindėjo tik 4 % šviesos. Taip pat kai kurių kometų paviršiuje veikiant Saulės spinduliuotei susidaro tamsios organinės medžiagos, dar labiau sumažinančios atspindį.

Kilmė ir orbitos

Kometos kilmė siejama su dviem didelėmis rezervuarinėmis zonomis: Kuiperio juosta (šalia Neptūno orbitos ir už jos) ir tolimuoju Ortovo debesimi (labai tolimas, sferiškas Saulės sistemos apvalkalas). Trumpaperiodės kometos (periodas mažesnis nei ~200 metų) dažniausiai kilusios iš Kuiperio juostos, o ilgo periodo kometos — iš Ortovo debesies. Gravitaciniai planetų sutrikdymai, žvaigždžių praeities ar galaktinės plokštumos trauka gali išmušti kometus iš jų „namų“ ir išsiųsti jas link Saulės.

Periodinėskometos apsilanko vėl ir vėl pagal nustatytas orbitas. Neperiodinės arba vienkartinės kometos pasirodo tik vieną kartą arba jų periodo matavimas siekia tūkstančius iki milijonų metų — tokios kometos dažnai ateina iš Ortovo debesies.

Elgsenos ypatumai ir pavojai

Kometos gali keisti savo išvaizdą ir net subyrėti. Kartais apšildžius branduolį susidaro aktyvios srovės ir „džetai“, kurie gali išsprūsti ledo ir dulkių srautus, o tai keičia kometos rotaciją ir orbitą. Kartais kometos suskilinėja ar subyra — taip XIX a. nutiko su Bielos kometa. Shoemaker-Levy 9 kometa subyrėjo, o jos gabalai 1994 m. nukrito į Jupiterį, sukeldami didelius smūgio kraterius debesyse ir suteikdami mokslui unikalių duomenų apie susidūrimus. Kai kurios kometos skrieja kartu grupėmis. Astronomai mano, kad šios kometos yra suskilusios dalys, kurios anksčiau buvo vienas objektas.

Stebėjimas ir reikšmė

  • Pastebėjimas: kometos gali tapti matomos plika akimi, kai artėja prie Saulės ir Žemės; ryškumas priklauso nuo branduolio dydžio, aktyvumo ir atstumo iki Žemės bei Saulės.
  • Meteorų lietūs: kometų palikti dulkių takai sukelia meteorų srautus, kai Žemės orbita kertasi su šiomis dulkėmis.
  • Mokslas: kometos yra „laisvi laivai“, saugantys primityvias medžiagas iš Saulės sistemos formavimosi laikų — jų tyrimai padeda suprasti planetų formavimąsi ir organinių medžiagų kilmę.

Apibendrinant, kometos yra dinamiški ir įdomūs Saulės sistemos objektai: mažesni už planetas, bet turintys didelę įtaką astronominiams reiškiniams ir vertingą informacijos saugyklą apie ankstyvąją Saulės sistemos istoriją.