Van Alleno radiacijos juostos — kas tai, kilmė ir pavojai palydovams
Van Alleno radiacijos juostos: kas tai, kaip susidaro, kas jas atrado ir kodėl kelia pavojų palydovams — sužinokite kilmę, rizikas ir apsaugos sprendimus.
Van Alleno radiacijos juosta — tai įkrautų dalelių, kurios iš Saulės atkeliauja kaip Saulės vėjas, zona. Jas sulaiko ir formuoja Žemės magnetinis laukas, todėl dalelės lieka „pririštos“ prie magnetosferos ir kartais gali cirkuliuoti labai ilgai.
Kilmė ir sudėtis
Manoma, kad dauguma dalelių, sudarančių diržus, atsiranda dėl Saulės vėjo bei kosminių spindulių, o taip pat dėl dalelių, kurių šaltinis — vidinė magnetosferos dinamika. Daugiausia juostose randama energingų elektronų ir protonų, tačiau aptinkama ir kitų jonų bei kampinių dalelių. Magnetinis laukas, sulaikydamas Saulės vėją, nukreipia šias energingas daleles ir taip apsaugo atmosferą nuo spartaus išgaravimo ar tiesioginio „nuskalavimo“ kosminės spinduliuotės.
Struktūra ir dydis
Žemėje paprastai aptinkamos dvi pagrindinės Van Alleno juostos — vidinė ir išorinė — tačiau jų ribos ir intensyvumas labai kinta priklausomai nuo Saulės aktyvumo, magnetinių audrų ir kitų procesų. Juostos nėra vienodai tolygios: kai kur jos „priartėja“ prie Žemės, kai kur išsiplečia keliasdešimt tūkstančių kilometrų. Jos priklauso nuo magnetosferos geometrijos ir dalelių judėjimo palei magnetines linijas.
Pavojai palydovams ir kosminiams aparatais
Šios juostos kelia pavojų palydovams, kosminiams zondams ir astronautams. Pagrindinės rizikos:
- Elektronų ir protonų spinduliuotė: gali sukelti elektronikos gedimus, laikinus sutrikimus (SEU — single event upset) arba nuolatinį komponentų degradavimą.
- Dozės ir apsisluoksniavimas: ilgalaikė spinduliuotė kaupiasi ir gali viršyti komponentų ar medžiagų atsparumą.
- Radiacijos tankumas ir šuoliai: per magnetines audras dalelių srautas gali staigiai išaugti — tai padidina riziką trumpuoju laiku.
- South Atlantic Anomaly (Pietų Atlanto anomalija): vidinio radiacijos diržo išlinkimas šioje zonoje artina žemesnę radiacijos sluoksnį prie Žemės paviršiaus, dėl ko žemės orbitos palydovai (ypač žemoje orbitoje) gauna didesnę dozę ir patiria daugiau trikdžių.
Apsaugos priemonės ir projektavimas
Inžinieriai, projektuodami palydovus ir kosminę elektroniką, taiko kelias apsaugos strategijas:
- Ekranavimas: naudojamos specialios šarvo medžiagos (pvz., aliuminis, polietilenas), kurios sumažina protonų ir elektronų energiją ir taip mažina dozę jautrioms dalims.
- Redundancija ir atsparūs komponentai: kritinėms grandinėms diegiama keliagubos sistemos, o pasirinkta elektronika testuojama spinduliuotės sąlygoms atsparumu.
- Operacijų planavimas: vengiant ilgų veikimo periodų intensyviausiose juostų zonose; vykdant jautrias operacijas, kai radiacijos lygis žemas.
- Programinė apsauga: laikinai išjungiant jautrias sistemas per magnetines audras arba automatinis gedimų valdymas (reboot, korekcijos).
Istorija ir atradimas
Juostas atrado Džeimsas Van Alenas (James Van Allen) palydovinių eksperimentų metu 1958 m. (misijos kaip Explorer serija). Nuo tada jų tyrimai tapo svarbia magnetosferos ir kosminės aplinkos dalimi, nes supratimas apie šias juostas reikalingas tiek mokslui, tiek praktiniams kosminių misijų reikalavimams.
Dinamika ir laikini reiškiniai
Van Alleno juostos yra dinamiškos — jų intensyvumas ir forma kinta priklausomai nuo Saulės aktyvumo, magnetinių audrų ir bangų-dalelių sąveikų magnetosferoje. 2013 m. NASA pranešė, kad Van Alleno zondai aptiko trečiąją radiacijos juostą, kuri buvo stebima keturias savaites. Ją sunaikino galinga tarpplanetinė smūginė Saulės banga. Toks atradimas parodė, jog juostų struktūra gali laikinai keistis — atsirasti papildomų sluoksnių ar laikinų koncentracijų.
Poveikis žmonėms ir kosminėms misijoms
Nors žemoje orbitoje skrendantys astronautai paprastai apsaugoti nuo didžiausios radiacijos poveikio, ilgesnės misijos, ypač už Mėnulio ar į gilųjį kosmosą, turi atsižvelgti į šaltinio ir juostų vaidmenį. Palydovams — tiek komerciniams, tiek moksliniams — tinkama projektavimo praksa ir operacijų strategijos yra būtinos, kad būtų sumažinta gedimų tikimybė bei prailgintas tarnavimo laikas.
Trumpai: Van Alleno radiacijos juostos yra natūralus Žemės magnetosferos reiškinys, susidedantis iš įkrautų dalelių, kuriuos formuoja ir palaiko magnetinis laukas. Jos saugo atmosferą nuo kai kurių Saulės dalelių, tačiau tuo pačiu kelia realią grėsmę palydovams ir reikalauja specialių apsaugos priemonių bei atidos planuojant kosmines misijas.
Žiniasklaida Šiame vaizdo įraše rodomi Van Alleno juostų skerspjūvio formos ir intensyvumo pokyčiai.
Van Alleno radiacijos juostų skerspjūvis
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra Van Alleno radiacijos juosta?
Atsakymas: Van Alleno radiacijos juosta - tai įkrautų dalelių, kurios atkeliauja iš Saulės kaip Saulės vėjas ir kurias sulaiko Žemės magnetinis laukas, zona.
K: Kiek Van Alleno radiacijos juostų turi Žemė?
A: Žemė turi dvi Van Alleno radiacijos juostas, o kartais ir kitas.
K: Kas atrado Van Aleno radiacijos juostas?
A: Juostas atrado Džeimsas Van Alenas.
K: Kaip toli tęsiasi dvi pagrindinės Žemės radiacijos juostos?
A: Dvi pagrindinės Žemės juostos driekiasi maždaug nuo 500 iki 58 000 km aukštyje.
K: Kur yra Van Alleno radiacijos juostos?
A: Juostos yra vidinėje Žemės magnetosferos dalyje.
K: Ką sulaiko Van Alleno radiacijos juostos?
A: Juostos sulaiko energingus elektronus ir protonus.
K: Kodėl palydovams reikia tinkamos apsaugos, jei jie praleidžia laiką Van Alleno radiacijos juostoje?
A: Palydovus, kurie būna Van Alleno radiacijos juostoje, reikia tinkamai apsaugoti, nes šios juostos kelia pavojų palydovams, o jų jautrūs komponentai turi būti apsaugoti nuo juostose įstrigusių energingų dalelių.
Ieškoti