Amaltėja yra trečias arčiausiai Jupiterio esantis mėnulis. Jį 1892 m. atrado astronomas Edwardas Barnardas; atradimo data pažymėta kaip rugsėjo 9 d, 1892. Mėnulis pavadintas graikų mitologijos nimfos Amaltėjos vardu ir dar kartais žymimas kaip Jupiteris V.

Savybės ir sudėtis

Amaltėja yra didžiausias iš arti Jupiterio skriejančių mažųjų mėnulių (po Metio ir Adrastejos). Ji yra netaisyklingos formos (nesferinė), matmenys apytiksliai 250 × 146 × 128 km, todėl tikėtina, kad turi didelį poringumą. Paviršiaus spalva — ruda arba rausva, kas siejama su geležingomis ir sieros turinčiomis medžiagomis, galimai atneštomis iš aktyvių Io formavimų ar Jupiterio magnetosferos poveikio.

  • Tankis ir sudėtis: palyginti mažas tankis rodo, kad Amaltėja sudaryta iš daugiausia vandens ledo su priemaišomis uolienos ir organinių medžiagų bei žymiu poringumu.
  • Formos ir dydžio ypatumai: netaisyklingos formos ir ne didelis skersmuo — tai tipinės savybės mažųjų arčiau skriejančių satelitų.
  • Orbitinė bei sukimosi ypatybė: Amaltėja yra pasikartojančio (tidal) sukinio būsenoje — ta pati jos pusė visada atsukta į Jupiterį.
  • Vaizdas nuo paviršiaus: Jupiteris danguje būtų gana didelis ir įspūdingas — jo matomas dydis Amaltėjos danguje apie Mėnulio pilnatį prilygstantį vaizdą viršija maždaug 90 kartų pagal kampinį dydį, todėl Jupiteris ten atrodytų milžiniškas.

Geologija ir paviršiaus ypatybės

Amaltėjos paviršiuje yra kraterių, skruzdėlyno tipo plyšių, keterų ir kai kurių didesnių aukštumų. Kalnai ir keteros gali siekti kelių kilometrų aukštį, o kraterių išsidėstymas ir raudonos dėmės rodo sudėtingą geologinę istoriją — smūgius, eroziją dėl mikrometeoritų ir medžiagos, nuolat pašalinamos į erdvę dėl žemos gravitacijos.

Be to, Amaltėja yra svarbus šaltinis Jupiterio išsisklaidžiusiems žiedams: smulkūs jo paviršiaus dalelių išmetimai prisideda prie vadinamųjų gossamer žiedų formavimosi.

Tyrimai ir stebėjimai

Amaltėjos nuotraukos darytos 1979 ir 1980 "Voyager 1" ir "Voyager 2" erdvėlaiviai, o vėliau, 1990-aisiais, detalesnės nuotraukos darytos "Galileo" orbitiniu aparatu. Šie stebėjimai leido įvertinti Amaltėjos formą, matyti paviršiaus spalvinius kontrastus ir nustatyti, kad mėnulis turi mažą tankį bei didelį poringumą. Galileo duomenys taip pat patvirtino, kad Amaltėja prisideda prie Jupiterio gossamer žiedų tiekimo medžiaga.

Svarba ir tolesni tyrimai

Amaltėja yra įdomus objektas mokslui dėl savo artumo savo planetai, netipinės sudėties ir ryšio su planetos žiedų sistema. Dėl mažo dydžio, netaisyklingos formos ir spalvotų paviršiaus dėmių ji suteikia informaciją apie vidinę struktūrą mažų satelitų, poveikį magnetosferai bei trūkumus ir sąveikas Jupiterio sistemoje. Tolesnioms misijoms ir aukštos raiškos stebėjimams reikėtų tikslių duomenų apie paviršių, sandarą ir bangavimą, kad būtų aiškesnė Amaltėjos kilmė ir vystymasis.