Voyager programa — NASA zondai Voyager 1 ir 2: misija už Saulės ribų

Sužinokite Voyager programos istoriją: NASA zondai Voyager 1 ir 2, jų kelionė, reikšmingi moksliniai atradimai ir misija už Saulės sistemos ribų.

"Voyager" programa yra Jungtinių Valstijų NASA agentūros kosmoso tyrimų programa. Ją sudaro pora nepilotuojamų mokslinių zondų "Voyager 1" ir "Voyager 2". Jie buvo paleisti 1977 m., siekiant pasinaudoti palankiu planetų išsidėstymu septintojo dešimtmečio pabaigoje. Nors oficialiai jie buvo naudojami tik Jupiteriui ir Saturnui tirti, abu zondai galėjo tęsti savo misiją į išorinę Saulės sistemą. Vėliau jie tęsė kelionę ir išėjo iš Saulės sistemos. Šie zondai buvo sukurti JPL ir finansuojami NASA.

Abi misijos surinko daug duomenų apie Saulės sistemos dujines milžines, apie kurias anksčiau buvo žinoma nedaug. Be to, šių erdvėlaivių keliai buvo panaudoti nustatant planetos X, kai kurių žmonių manymu, esančios toliau nuo Saulės nei Plutonas, egzistavimo ribas.

Misijos eiga ir svarbiausi etapai

Voyager zondai paleisti 1977 m.: Voyager 2 išvyko anksčiau, tačiau pavadinimų numeracija neatitiko starto eiliškumo dėl skirtingų trajektorijų. Per vėlyvuosius 1970–uosius ir ankstyvuosius 1980–uosius jie atliko skrydžius prie Jupiterio ir Saturno, o Voyager 2 vėliau nuvyko prie Urano ir Neptūno – vienintelis iki šiol aparatas, aplankęs šias tolimas planetas. Šių susidūrimų metu buvo užfiksuota informacija, kuri visiškai pakeitė mokslinį supratimą apie išorines planetas ir jų palydovus.

Moksliniai atradimai

• Pornaujant prie Jupiterio, buvo atrasta aktyvi vulkaninė veikla ant Io, staiga pakoregavusi požiūrį į geologinį aktyvumą tolimuose palydovuose.
• Voyager zondai detalizavo Jupiterio ir Saturno žiedų struktūrą, atrado naujus smulkius žiedų sluoksnius ir keletą ankstyvųjų naujų palydovų.
• Apžiūros Urane ir Neptūne (Voyager 2) atskleidė tamsias audrų sritis (pvz., Neptūno Didįjį Tamsų Tašką), staigius magnetinių laukų orientacijos pasikeitimus ir netikėtą planetų ašių pasvirimą bei žiedų ypatybes.
• Zondai išmatuoja saulės vėjo, plazmos, magnetinių laukų ir kosminių spindulių parametrus, kas leido suformuoti naują heliosferos (Saulės įtakos sferos) vaizdą.

Išėjimas į tarpžvaigždinę erdvę

Voyager 1 ir 2 padėjo apibrėžti heliosferos struktūrą: jie užfiksavo terminalinį smūgį (termination shock), heliopauzę (heliopause) ir ribas tarp Saulės vėjo įtakos zonos ir tikrosios tarpžvaigždinės aplinkos. Voyager 1 tapo pirmuoju dirbtiniu aparatu, patekusiu už heliosferos ribų ir pradėjusiu nuolatinius stebėjimus tarpžvaigždinėje erdvėje; tai įvyko 2012 m. Voyager 2 panašų perėjimą per heliopauzę įvykdė 2018 m., tad abu zondai dabar siunčia duomenis iš regionų, kuriuos iki tol galima buvo studijuoti tik teorinių modelių pagalba.

Techninės ypatybės ir dabartinė būsena

• Kiekvienas Voyager turi daugelį instrumentų — magnetometrus, plazmos detektorius, jonų ir elektronų skenerius, dalelių detektorius, kamerų sistemą ir kt. Dalis kamerų buvo išjungta po pagrindinių planetinių praeivių.
• Energetinis šaltinis – radioizotopiniai termoelektriniai generatoriai (RTG). Dėl radioizotopo skilimo galia pamažu mažėja, todėl komandų komanda JPL periodiškai išjungia kai kuriuos instrumentus, kad pratęstų gyvybingumą kiek įmanoma ilgesniam laikui.
• Ryšys palaikomas per NASA Deep Space Network; signalų kelionė iki Žemės trunka valandas, todėl komandų operacijos dažnai vykdomos su dideliu delsos laiku.
• Nors svarbiausi radiaciniai ir optiniai įrenginiai jau nebenaudojami, keletas instrumentų vis dar siunčia vertingus duomenis apie tarpžvaigždinę aplinką. NASA prognozuoja, kad dar keletą metų bus galima išgauti mokslinę informaciją, tačiau galiausiai energijos trūkumas privers nutraukti prietaisų veikimą.

„Auksinės plokštelės“ ir kultūrinė reikšmė

Abiejuose zonduose pritvirtintos vadinamosios Auksinės plokštelės (Golden Records) — fonografinės plokštelės, kuriose įrašyti garsai, muzikos pavyzdžiai ir trumpi sveikinimai daugeliu kalbų bei įvairūs vaizdai apie Žemę. Tai simbolinis gestas — žinutė bet kokiai galimai susidursiančiai kitai civilizacijai arba būsimoms kartoms.

Misijos reikšmė ir tęstinumas

Voyager programa — viena iš ilgiausiai dirbančių ir labiausiai sėkmingų kosminių misijų istorijoje. Jos rezultatai ne tik praplėtė žinias apie dujines milžines ir jų palydovus, bet ir leido pirmą kartą tiesiogiai išmatuoti tarpžvaigždinės aplinkos savybes. Duomenys iš Voyager vis dar yra analizuojami, o atradimai formuoja naujas hipotezes ir planus tolimesnėms misijoms į tolimas Saulės sistemos sritis.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra "Voyager" programa?

K: Kada zondai buvo paleisti?

K: Kokia buvo jų misija?

K: Kas juos sukūrė ir finansavo?

K: Kokius duomenis jie surinko apie dujines milžines?

K: Kaip tai buvo panaudota nustatant planetos X egzistavimo ribas?

K: Kada kiekvienas zondas paliko Saulės sistemą?

Paieška pagal raidę