Dangaus objekto regimasis dydis (m) - tai skaičius, kuriuo matuojamas jo ryškumas, kurį mato stebėtojas Žemėje. Kuo ryškesnis atrodo objektas, tuo mažesnė jo magnitudė (t. y. atvirkštinis santykis). Saulė, kurios regimoji žvaigždė yra apie -27, yra ryškiausias dangaus objektas matomas iš Žemės.

Magnitudės skalė ir matematika

Magnitudė yra logaritminis matas. Pagal Pogsono apibrėžimą skirtumas tarp dviejų magnitudžių susijęs su jų šviesumu tokia formule:

m1 − m2 = −2.5 log10(F1 / F2)

Čia F1 ir F2 yra objekto spinduliavimo (flux) reikšmės toje pačioje fotometrinėje juostoje. Iš šios formulės seka, kad skirtumas 5 magnitudžių atitinka šviesumo skirtumą 100 kartų, o vienos magnitudės skirtumas atitinka maždaug 2.512 karto skirtumą (100^(1/5) ≈ 2.512).

Fotometrinės juostos ir referencijos

Magnitudė visada matuojama tam tikrame spektriniame intervale arba juostoje (pvz., V, B ir kt.). Įprastinės sistemos, tokios kaip Johnson–Cousins, naudoja konkrečias juostas, o magnitudžių reikšmės priklauso nuo to, kurioje juostoje jos matuotos. Istoriškai magnitudžių nulinė reikšmė buvo susieta su žvaigžde Vegą, tačiau egzistuoja ir kitokios sistemos (pvz., AB magnitudė), kuriose referencinis spinduliavimas yra apibrėžtas kitaip.

Aprašomieji terminai: regimasis ir absoliutus

Reikia atskirti regimąją (apparent) magnitudę — tai, ką mato stebėtojas iš Žemės — ir absoliučią magnitudę, kuri apibrėžiama kaip objekto magnitudė, jei jis būtų už 10 parsekų (≈32.6 šviesmečių) nuo stebėtojo. Ryšys tarp regimosios m, absoliučios M ir atstumo d (parsekų) dažnai rašomas taip:

m − M = 5 log10(d / 10)

Jei yra išblaškinimas atmosferoje ar galaktinė slėga (extinction), prie lygties reikia pridėti atitinkamą korekciją.)

Pavyzdžiai ir praktinės reikšmės

Tipiški regimųjų magnitudžių pavyzdžiai (apytiksliai, priklauso nuo stebėjimo sąlygų):

  • Saulė: apie −26.7 (yra labai ryški, todėl musiančias fotometrines vertes reikia koreguoti);
  • Mėnulis (pilnatis): apie −12.7 (kartais aprašoma kaip −13, tai apytikslė vertė);
  • Venera (ryškiausia planeta): apie −4.5 iki −4.9 (priklausomai nuo orbitalinės fazės);
  • Ryškiausi žmogaus sukurti blyksniai (pvz., Iridžio žybsniai): gali pasiekti apie −8…−9;
  • Tarptautinė kosminė stotis (TKS): gali būti matoma kaip apie −2…−6, priklausomai nuo apšvietimo ir fazės (dažniausiai apie −3…−5).

Žmogaus akis esant tamsiam dangui paprastai gali matyti žvaigždes iki maždaug +6 magnitudės (tai priklauso nuo regėjimo ir aplinkos šviesos taršos). Modernūs teleskopai ir fotoaparatai leidžia fiksuoti daug silpnesnius objektus — iki +20, +25 magnitudės ir dar silpnesnius profesionaliais prietaisais.

Kiti svarbūs pastebėjimai

  • Neigiamas magnitudės skaičius reiškia labai ryškų objektą (mažesnis skaičius → ryškesnis objektas).
  • Magnitudė priklauso nuo juostos: objektas gali būti ryškesnis vienoje juostoje (pvz., infraraudonoje), o silpnesnis kitoje (pvz., mėlynoje), todėl dažnai nurodomas ir spalvinis indeksas, pvz., B−V.
  • Matavimai reikalauja kalibracijos (reference stars) ir korekcijų dėl atmosferos, instrumentų jautrumo bei galimos tarpžvaigždinės arba tarpplanetinės dulkių įtakos.

Apibendrinant: regimasis dydis (magnitudė) yra patogus ir plačiai naudojamas logaritminis ryškumo matas, leidžiantis palyginti dangaus objektų šviesumą įvairiose fotometrinėse juostose. Nors skaičius gali atrodyti priešingas intuicijai (mažesnė reikšmė = ryškesnis objektas), formulė ir skalė suteikia aiškų ir kiekybinį santykį tarp objektų šviesumų.