Tebė, arba Jupiteris XIV, yra ketvirtasis iš žinomų Jupiterio mėnulių (pagal atstumą nuo planetos). Jį surado Stivenas P. Sinotas (Stephen P. Synnott) 1979 m. kovo 5 d. kosminio zondo "Voyager 1" darytose nuotraukose ir suteikė jam pavadinimą S/1979 J 2. Vėliau jis buvo rastas 1979 m. vasario 27 d. nuotraukose. 1983 m. ji buvo oficialiai pavadinta mitologinės nimfos Tebės, kuri buvo upių dievo Asopo duktė ir Dzeuso (graikiškojo Jupiterio atitikmens) meilužė, vardu.

Atradimas ir pavadinimas

Tebė buvo aptikta analizuojant Voyager 1 nuotraukas; atradėjas Stivenas P. Sinotas suteikė laikiną kataloginį pavadinimą S/1979 J 2. Po keleto metų tarptautinė astronomų bendruomenė mėnulį oficialiai pavadino pagal graikų mitologiją — nimfa Tebė (Thebe). Vardas susijęs su mitinėmis legendomis ir taip pat atitinka Jupiterio palydovams įprastą vardyną, paremta Dzeuso tema.

Orbitos savybės

  • Padėtis: Tebė yra ketvirtasis pagal artumą prie Jupiterio iš pagrindinių žinomų palydovų, esanti už Amaltejos (Amalthea).
  • Atstumas nuo Jupiterio: ji suka gana arti planetos — apie kelis šimtus tūkstančių kilometrų nuo Jupiterio centro (apytiksliai ~220–225 tūkst. km).
  • Orbitos trukmė: palydovas apsisuka aplink Jupiterį per dalį paros — apie keletą dešimčių valandų (apytiksliai ~16 valandų), todėl jo judėjimas yra greitas palyginus su tolimais palydovais.
  • Susidėvėjimas į Jupiterio žiedus: Tebė yra susijusi su vadinamuoju Thebe Gossamer Ring — smulkių dalelių žiedu, kurio medžiaga, manytina, kyla nuo Tebės paviršiaus smūgių metu.

Fizinės savybės

Tebė yra mažas, netaisyklingos formos uolinis kūnas. Jos matmenys yra gerokai mažesni nei didžiųjų Jupiterio palydovų, todėl ji turi netaisyklingą kontūrą ir nereguliarų paviršių. Paviršius yra tamsus, dažnai rusvai arba raudonai nudažytas dėl kosminių dulkių ir uolienų cheminės sudėties. Dėl mažo dydžio palydovas greičiausiai yra porėtas ir silpnai suspaustas — tai lemia mažesnė tankio vertė nei didžiųjų, diferenciuotų palydovų.

Tikėtina, kad Tebė yra sukasi mėnulio asimetriniu būdu ir greičiausiai yra susinchronizavusi — viena jos pusė nuolat yra nukreipta į Jupiterį, kaip ir daugeliui mažųjų palydovų, esančių arti planetos.

Paviršius, struktūra ir žiedai

Tebės paviršiuje matyti kraterių, plyšių ir nuolaužų — daugelis jų susidarė dėl mikrometeorinių smūgių. Tokie smūgiai gali išmušti dulkes ir fragmentus iš palydovo ir palaikyti Jupiterio gossamer žiedų egzistavimą. Dėl šios priežasties Tebė, kartu su Amalteja, laikoma žiedų medžiagos šaltiniu.

Tyrimai ir stebėjimai

Pirmieji vaizdai gauti iš Voyager 1, vėliau Tebę tyrė ir kiti misijų zondai bei teleskopai. Išsamesnę informaciją apie paviršiaus reljefą ir spalvą suteikė vėlesni stebėjimai, ypač iš zondų, kurie praskriejo pro Jupiterio sistemą. Visgi dėl nedidelio dydžio ir artimos padėties prie Jupiterio gaunamos nuotraukos yra ribotos, todėl daug detalių apie vidinę struktūrą ar tikslią cheminę sudėtį tebėra nevisiškai ištirta.

Reikšmė astronomijai

  • Tebė padeda suprasti, kaip susiformuoja ir palaikomi planetų žiedai — smulkios dalelės, kilusios nuo palydovų, formuoja gossamer tipo žiedus.
  • Studijos apie mažus, netaisyklingus palydovus, kaip Tebė, suteikia informacijos apie Saulės sistemos formavimosi procesus ir mažų uolinių kūnų evoliuciją planetų aplinkoje.

Santrauka: Tebė — mažas, tamsus ir netaisyklingas Jupiterio palydovas, atrastas Voyager 1 1979 m. Ji yra svarbi Jupiterio žiedų sudėtinė dalis ir teikia vertingą informaciją apie mažųjų palydovų ir žiedų tarpusavio sąveiką.