Johannesas Kepleris — planetų judėjimo dėsnių autorius, astronomas (1571–1630)

Johannesas Kepleris (1571–1630) – garsus astronomas, sukūrė planetų judėjimo dėsnius, pakeitęs orbitų supratimą ir astronomijos istoriją.

Autorius: Leandro Alegsa

06-01-2026 23:34

Johannesas Kepleris (1571 m. gruodžio 27 d. - 1630 m. lapkričio 15 d.) - vokiečių matematikos mokytojas, astronomas, optikas, gamtos filosofas, astrologas ir liuteronų teologas.

Jis buvo Tycho Brahės mokinys. Tycho Brahe stebėjo, kaip planetos juda danguje. Johannesas Kepleris rado paprastą būdą, kaip pasakyti, kaip juda planetos. Kepleris taip pat tyrinėjo kitus dalykus, pavyzdžiui, Keplerio supernovą.

Johannesas Kepleris gimė mažame Vokietijos miestelyje Weil der Stadt. Jis studijavo universitetuose, dirbo mokytoju, vėliau tapo imperatoriaus Rudolfo II astronomu ir gyveno bei dirbo įvairiuose Europos miestuose (tarp jų Prahoje ir Linze). Kepleris užėmė svarbią vietą Mokslo revoliucijoje: jis įrodė, kad planetų judėjimas danguje nėra sudėtingas ir chaotiškas, o jį galima aprašyti paprastais matematiniais dėsningumais.

Svarbiausi darbai

Keplerio pagrindiniai veikalai, kuriuose jis skelbė savo atradimus, yra:

Astronomia nova (1609) – pirmieji du Keplerio dėsniai apie planetų judėjimą;
Harmonices Mundi (1619) – čia paskelbtas trečiasis dėsnis ir aptartos planetų harmonijos;
Epitome Astronomiae Copernicanae (1618–1621) – išsamus Koperniko sistemos aiškinimas ir palaikymas;
Tabulae Rudolphinae (Rudolfo lentelės, 1627) – tikslios planetų padėčių lentelės, sudarytos naudodamas Tycho Brahe stebėjimus.

Keplerio dėsniai

Kepleris suformulavo tris klasikinius planetų judėjimo dėsnius:

Pirmasis dėsnis (elipsės): Planetos juda elipsėmis, o Saulė stovi viename elipsės židinyje.
Antrasis dėsnis (srities greitis): Linija, jungiančia planetą su Saule, per vienodus laikotarpius nuvalo lygius plotus (tai reiškia, kad planeta juda greičiau, kai yra arčiau Saulės, ir lėčiau — kai toliau).
Trečiasis dėsnis (harmonijos dėsnis): Kvadratas planetos judėjimo periodo proporcingas didžiosios pusrutulio kubui (tai leidžia susieti orbitos dydį su jos periodu).

Šie dėsniai atvėrė kelią Isaacui Newtonui vėliau formulavus Visatos traukos (gravitacijos) dėsnį ir paaiškinus, kodėl planetos laikosi Keplerio nurodytų trajektorijų.

Mokslinis metodas ir įtaka

Kepleris buvo praktiškai orientuotas mąstytojas: jis sujungė tikslias Tycho Brahės stebėjimų duomenų serijas su griežtu matematiniu analizavimu. Nors Kepleris siekė rasti ir fizinį planetų judėjimo paaiškinimą (pvz., manydamas apie Saulės spinduliuojamą jėgą), jo didžiausias nuopelnas – tikslūs matematiniai dėsniai, atveriantys kelią mechanistiniam Visatos supratimui.

Optika, technologijos ir kiti darbai

Be astronomijos, Kepleris reikšmingai prisidėjo prie optikos: jis paaiškino vaizdo susidarymą tinklainėje, aprašė keplerinį teleskopo tipo projektą (kurį sudaro konvekso lęšio okuliaras, suteikiantis platesnį lauką nei tuomet naudojamas Galilėjaus modelis) ir išdėstė optikos principus, svarbius vėlesnei optinių prietaisų raidai.

Gyvenimo iššūkiai ir paveldas

Keplerio gyvenimas nebuvo lengvas: jis patyrė finansinių sunkumų, netekčių ir religinio persekiojimo laikmetį. Jo motina buvo kaltinta raganavimu, o Kepleris ilgai kovojo jos gynimo teismo procese. Nepaisant to, jo darbai turėjo ilgalaikę įtaką: Keplerio dėsniai tapo pagrindu Newtono darbams ir moderniosios astronomijos raidai.

Johannesas Kepleris mirė 1630 m. lapkričio 15 d. Regensburge. Jis paliko gausų mokslinių darbų palikimą, kuris pakeitė supratimą apie Visatą ir sudarė sąlygas tolesniems atradimams fizikoje ir astronomijoje.

Tycho Brahe ir Johanneso Keplerio paminklas Prahoje

Kaip juda planetos

Planeta juda keliu, vadinamu orbita. Kepleris naudojo tris dėsnius, kad pasakytų, kokios formos yra kelias ir kaip greitai juda planeta

Pirmasis Keplerio dėsnis teigia, kad kelio forma yra elipsė - ovalus arba suplotas apskritimas, turintis du centrus. Saulė yra viename iš elipsės centrų. Iki Keplerio astronomai manė, kad planetos juda apskritimais apskritimuose (epiciklais) pagal Klaudijaus Ptolemėjo sistemą, o Žemė yra didžiausio apskritimo viduryje.
Antrasis Keplerio dėsnis nurodo, kaip greitai planeta juda aplink elipsę. Kai planeta yra arčiau Saulės, ji juda greičiau. Kai ji yra toliau nuo Saulės, ji juda lėčiau. Jei tarp planetos ir Saulės yra linija, tai, sekdama paskui planetą, ši linija nubrėžia tam tikrą plotą. Plotas, kurį ji nubrėžia per vieną dieną, visada yra toks pat. Iki Keplerio astronomai manė, kad planetos visada juda tuo pačiu greičiu išilgai apskritimų.
Trečiasis Keplerio dėsnis nurodo, kaip greitai juda skirtingos planetos. Planetos, esančios toliau nuo Saulės, juda lėčiau nei planetos, esančios arčiau Saulės. Jei žmogus laiką (T), per kurį planeta apskrieja aplink Saulę, padaugins iš savęs (T² ), šis skaičius bus proporcingas planetos atstumui (d) iki Saulės, padaugintam iš savęs du kartus (d³ ).

Pirmuosius du dėsnius Kepleris paskelbė 1609 m., o trečiąjį - 1619 m.

Keplerio raštai

Mysterium cosmographicum (Šventoji kosmoso paslaptis) (1596)
Astronomia nova (1609)
Epitome astronomiae Copernicanae (Koperniko astronomijos epitetas) (išleistas trimis dalimis 1618-1621 m.)
Harmonice Mundi (Pasaulių harmonija) (1619)
Mysterium cosmographicum (Šventoji kosmoso paslaptis) 2-asis leidimas (1621)
Tabulae Rudolphinae (1627)
Somnium (Sapnas) (1634)