Liuteronybė: apibrėžimas, istorija, pagrindinės doktrinos ir praktika

Liuteronybė yra krikščionių religijos denominacija, kilusi iš XVI a. protestantų reformacijos ir pavadinta pagal jos įkūrėją Martyną Liuterį. Tai teologinė ir liturginė tradicija, kuri pabrėžia Dievo malonę, tikėjimo svarbą ir Šventojo Rašto autoritetą gyvenime bei Bažnyčios mokyme.

Istorinis kontekstas

Liuteronų judėjimą inicijavo Martynas Liuteris — vokiečių kunigas, teologas ir Vitenbergo universiteto profesorius. 1517 m. jis viešai protestavo prieš tam tikras Romos Katalikų Bažnyčios praktikas, ypač indulgencijų pardavimą, paskelbdamas (pagal tradiciją) 95 tezės. Jo kritiką Romos institucijoms, mokymui ir moralės praktikoms palaikė platesnis intelektualinis ir socialinis judėjimas, vadinamas protestantų reformacija.

Liuteris ir jo sekėjai vėliau buvo ekskomunikuoti iš Romos katalikų bažnyčios, o 1530 m. jo bendražygis Pilypas Melanchtonas sudarė Augsburgo išpažinimą — dokumentą, apibendrinantį pagrindines liuteronų doktrinas. Liuteris dalijosi kai kuriais reformacijos principais su kitais lyderiais, tačiau dėl tam tikrų klausimų — ypač apie Eucharistijos pobūdį — skyrėsi nuo tokių asmenų kaip Jonas Kalvinas ir Ulrichas Cvinglis).

Pagrindinės doktrinos

• Šventasis Raštas: liuteronai laiko Biblija pirmuoju ir aukščiausiu autoritetu tikėjimo ir mokymo klausimais (principas, dažnai apibūdinamas kaip „sola scriptura“).
• Dievo Trijybė ir Kristus: liuteronai tiki Trejybe, kad Jėzus Kristus yra ir Dievas, ir žmogus, o jo kryžiaus auka suteikia išganymą žmonėms.
• Nuodėmė ir išganymas: žmonių nuodėmingumas suprantamas per gimtąją nuodėmę; išgelbėjimas vyksta vien Dievo malone per tikėjimą, o ne žmonių nuopelnais — tai liuteronų pataisymas, žinomas kaip „pateisinimas tikėjimu“ (Pateisinimas(teologija))).
• Malonė ir tikėjimas: akcentuojamas dieviškos malonės (gratia) ir tikėjimo (fides) vaidmuo; žmogus negali užsitikrinti išganymo savo darbais.
• Sakramentai: tradiciškai liuteronai laiko krikštą ir Eucharistiją (Šventąją Komuniją) tikrais sakramentais. Dėl Eucharistijos jie moko „sakramentinės sąjungos“ (sacramental union) — Jėzaus realaus buvimo aukojamam duonai ir vynui, tačiau nepriima katalikiškos transsubstanciacijos doktrinos.

Panašumai ir skirtumai su Romos katalikų bažnyčia

Liuteronų liturgija ir daug ceremonijų yra arti tradicinės katalikybės — pvz., liturgija, Eucharistijos vieta pamaldose ir Eucharistijos realaus buvimo doktrina (nors aiškinimas skiriasi). Jie taip pat išlaiko sakramentinį požiūrį į krikštą ir pripažįsta gimtąją nuodėmę.

Vis dėlto yra esminių skirtumų: liuteronai nepripažįsta popiežiaus autoriteto ar Magisteriumo neklystamumo, atsisako tradicinio šventųjų kulto ir meldžiasi ne šventuosiuose tarpininkavimo (įskaitant Mariją) forma, ją riboja arba interpretuoja kitaip. Liuteronai nesureikšmina išpažinties kaip atskiro sakramento, o pastoriams ir vyskupams leidžiama tuoktis. Be to, dauguma liuteronų atsisako kai kurių katalikybės disciplinų, pvz., indulgencijų praktikos ir tam tikro hierarchinio valdymo formų.

Bažnytinė tvarka ir praktika

Liuteronų organizacija ir bažnytinė struktūra įvairuoja: yra sinodinės, episkopalinės ir kongregacinės formos valdymo, o kai kuriose šalyse (ypač Skandinavijoje) liuteronų bažnyčia ilgą laiką buvo valstybės bažnyčia. Pamaldos dažnai atitinka liturginį ritmą: Bažnyčios metai, Mišios/Šv. Komunija, lektijos iš Biblijos, homilija ir giedojimas. Martynas Liuteris taip pat prisidėjo prie parapinės giesmės tradicijos — jis pats parašė ir sukūrė giesmes, kurios tapo liturginės muzikos dalimi.

Praktinis gyvenimas apima krikštą (dažniausiai vaikams ir kūdikiams), konfirmaciją (kaip supratimą ir patvirtinimą jaunų tikinčiųjų tikėjimo), Šventąją Komuniją, pastoracinę priežiūrą, santuokas ir laidotuvių apeigas. Daugelyje liuteronų bendruomenių svarbi socialinė veikla, švietimas ir labdara.

Denominacijos, organizacijos ir modernios kryptys

Pasaulyje liuteronų tradicija yra suskirstyta į daugybę sinodų ir bažnyčių. Jungtinės organizacijos, laikomos svarbiomis, yra Lutheran World Federation (Pasaulio liuteronų federacija) ir kitos konfesinės grupės. Pagrindinės Šiaurės Amerikos denominacijos, minimos dažnai, yra Amerikos evangelikų liuteronų bažnyčia (ELCA), Liuteronų bažnyčios Misūrio sinodas (LCMS), Viskonsino evangelikų liuteronų sinodas (WELS) ir Šiaurės Amerikos liuteronų konferencija (NALC).

Modernios diskusijos liuteronų bendruomenėse apima moterų kunigystę (daugelis liuteronų bažnyčių ją priėmė), klausimus apie žmogaus seksualumą ir santuoką, taip pat ekumeninius santykius su kitomis krikščionių tradicijomis. Kai kurios liuteronų bažnyčios aktyviai dalyvauja socialinėje politikoje ir teikia viešą moralinį bei humanitarinį indėlį švietimo, sveikatos ir socialinių paslaugų srityse.

Ekumenija ir dialogas

Per pastaruosius dešimtmečius liuteronai užmezgė intensyvų teologinį dialogą su Romos Katalikų Bažnyčia bei kitomis protestantų grupėmis. Vienas reikšmingų pasiekimų — 1999 m. pasirašyta Joint Declaration on the Doctrine of Justification, kurioje kai kurios katalikiškos ir liuteroniškos pozicijos dėl pateisinimo buvo suderintos ir abipusiai suprastos.

Reikšmė ir paplitimas

Liuteronybė išliko ypač svarbi Šiaurės ir Vidurio Europoje (pvz., Švedija, Norvegija, Danija, Suomija, Vokietija), taip pat turi reikšmingas bendruomenes Šiaurės Amerikoje, Afrikoje ir kitur. Nors tikslūs skaičiai kinta, liuteronų bendruomenės sudaro didelę dalį pasaulio protestantizmo tradicijų, turėdamos savitą teologinį ir liturginį palikimą.

Apibendrinant: liuteronybė yra tiek istorinis, tiek gyvas religinis judėjimas, kuris sujungia tradicinį liturginį paveldą su Reformacijos teologiniais akcentais — Šventojo Rašto autoritetu, Dievo malone ir pateisinimu per tikėjimą.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra liuteronybė?

K: Kas buvo Martynas Liuteris?

Ką tiki liuteronai?

K: Kuo liuteronybė skiriasi nuo Romos katalikybės?

Klausimas: Kokios yra pagrindinės Amerikos liuteronizmo denominacijos?

K: Kas parašė Augsburgo išpažinimą?

Paieška pagal raidę