Jeanas Cauvinas, taip pat Jeanas Calvinas (angliškai John Calvin) (1509 m. liepos 10 d. - 1564 m. gegužės 27 d.) - protestantų teologas, protestantiškosios reformacijos laikotarpiu buvęs pagrindinis krikščioniškosios teologijos sistemos, vadinamos kalvinizmu arba reformuotąja teologija, kūrėjas. Ženevoje jis atmetė popiežiaus valdžią, sukūrė naują pilietinio ir bažnytinio valdymo schemą. Jis garsus savo mokymais ir raštais ir liūdnai pagarsėjo dėl savo vaidmens vykdant Mykolo Serveto egzekuciją.

Kalvinas gimė Jean Chauvin (arba Cauvin, lotyniškai Calvinus) Noyon mieste, Pikardijoje, Prancūzijoje, Gérard Cauvin ir Jeanne Lefranc šeimoje. 1523 m. Kalvino tėvas, teisininkas, išsiuntė keturiolikmetį sūnų į Paryžiaus universitetą studijuoti humanitarinių mokslų ir teisės. Iki 1532 m. Orleane jis įgijo teisės daktaro laipsnį. 1536 m. jis apsigyveno Ženevoje, Šveicarijoje. Išvarytas iš miesto, nuo 1538 iki 1541 m. tarnavo pastoriumi Strasbūre, paskui grįžo į Ženevą, kur gyveno iki pat mirties 1564 m.

Lietuviškai dažniau vartojamas vardas – Žanas Kalvinas. Jis tapo vienu iš svarbiausių protestantizmo minties sistemintojų. Kalvino pagrindinis teologinis kūrinys yra lotyniškai parašyta veikalas Institutio Christianae Religionis („Kristaus religijos mokymo institutija“), pirmą kartą išleistas 1536 m. ir nuolat plėtotas bei išplečiamas vėlesnėse leidiniuose (didžiausias plėtinys – 1559 m.). Ši knyga sistemingai aiškina Dievo suverenumą, žmogaus nuodėmingumą, išrinkimo (predestinacijos) doktriną, malonės ir tikėjimo reikšmę išganymui bei bažnyčios ir sakramentų vietą tikinčiojo gyvenime.

Ženevoje Kalvinas ne tik dėstė doktrinas, bet ir praktiškai organizavo bažnytinį gyvenimą. 1541 m. priimtos Kalvino iniciatyva parengtos bažnytinės ir pilietinės nuostatos (kartais vadinamos Ženevos ordonansais) nustatė kunigų, konsistorijos (bažnyčios disciplinos institucijos) ir miesto tarybos santykį, bažnytinę discipliną, mokyklų ir parapijų organizavimą. Jis daug dėmesio skyrė pamaldumo papročiams, liturgijai, katechezėms ir religiniam auklėjimui. 1559 m. Ženevoje įsteigta akademija, tapusi svarbiu reformacijos mokslinio bei pastoracinio rengimo centru.

Kalvino mokymas turėjo didžiulę įtaką visai Europai: jo idėjos išplito į Škotiją (kur jas platino Jonas Noksas), Nyderlandus, Vokietijos dalis, Vengriją, Prancūzijos hugenotų bendruomenes bei Anglijos puritanus. Kalvinizmas pabrėžė Šventojo Rašto autoritetą, nuolatinį tikinčiojo atgailavimą, tvirtesnę bažnyčios discipliną ir leido susiformuoti įvairioms valstybinėms ir bažnytinėms institucijoms, paremtoms vietos bendruomenių dalyvavimu.

Tuo pat metu Kalvinas buvo ir prieštaringa asmenybė. Jį kritikuoja už griežtą bažnytinę kontrolę bei autoritarinį stilių Ženevos valdyme, o taip pat už dalyvavimą Mykolo Serveto teisme 1553 m. — šis įvykis iki šiol lieka vienu labiausiai ginčytinų Kalvino palikimo aspektų.

Kalvino teologija techniniu požiūriu akcentavo kelis kertinius punktus, tarp jų:

  • Dievo suverenumas – Dievas yra visagalė ir viską valdančioji jėga;
  • Nuodėmės ir žmogaus silpnumas – žmogus negali pats nusipelnyti išganymo;
  • Predestinacija (išrinkimas) – idėja, kad Dievas iš anksto pažįsta ir išrenka tuos, kuriuos išgelbės;
  • Malonė ir tikėjimas – išgelbėjimas yra Dievo malonės dovana, priimama per tikėjimą;
  • Sakramentų požiūris – Kalvinas akcentavo sakramentų dvasinę reikšmę (pvz., Kristaus buvimas per Komuniją suprantamas dvasiškai, o ne realiai kaip katalikų transsubstanciacijos doktrina).

Pagrindiniai Kalvino veikalai ir darbai:

  • Institutio Christianae Religionis (1536, 1539, 1543, 1559 išplėstos redakcijos) – sisteminė teologijos santrauka;
  • Paskaitos ir komentarai Biblijai, kurie tapo plačiai naudojami reformuotose bažnyčiose;
  • Bažnytinė teisė ir ordonansai, reglamentuojantys parapijų, konsistorijos ir mokyklų veiklą.

Žanas Kalvinas mirė 1564 m. Ženevoje. Jo idėjos, struktūros ir mokymai padarė ilgalaikę įtaką protestantizmui ir Vakarų kultūrai – tiek religiniu, tiek socialiniu ir politiniu aspektu. Jo palikimas liko plačiai diskutuojamas: vieni vertina jo indėlį į teologinę aiškumą ir bažnyčios gyvenimo tvarką, kiti pabrėžia autoritarinius sprendimus bei represinius elgesio aspektus.