John Calvin
Jeanas Cauvinas, taip pat Jeanas Calvinas (angliškai John Calvin) (1509 m. liepos 10 d. - 1564 m. gegužės 27 d.) - protestantų teologas, protestantiškosios reformacijos laikotarpiu buvęs pagrindinis krikščioniškosios teologijos sistemos, vadinamos kalvinizmu arba reformuotąja teologija, kūrėjas. Ženevoje jis atmetė popiežiaus valdžią, sukūrė naują pilietinio ir bažnytinio valdymo schemą. Jis garsus savo mokymais ir raštais ir liūdnai pagarsėjo dėl savo vaidmens vykdant Mykolo Serveto egzekuciją.
Kalvinas gimė Jean Chauvin (arba Cauvin, lotyniškai Calvinus) Noyon mieste, Pikardijoje, Prancūzijoje, Gérard Cauvin ir Jeanne Lefranc šeimoje. 1523 m. Kalvino tėvas, teisininkas, išsiuntė keturiolikmetį sūnų į Paryžiaus universitetą studijuoti humanitarinių mokslų ir teisės. Iki 1532 m. Orleane jis įgijo teisės daktaro laipsnį. 1536 m. jis apsigyveno Ženevoje, Šveicarijoje. Išvarytas iš miesto, nuo 1538 iki 1541 m. tarnavo pastoriumi Strasbūre, paskui grįžo į Ženevą, kur gyveno iki pat mirties 1564 m.
Kalvino mintis
Kalvinas mokėsi būti teisininku. Jis mokėsi pas geriausius Renesanso mokytojus Prancūzijoje. Kai kurių mokymų metu taikė naujesnius humanistinius metodus, bandydamas suprasti, tiesiogiai nagrinėdamas tekstą. Šis mokymas Kalvinui buvo svarbus. Kai jis pradėjo tikėti evangelizmu, šiuos metodus taikė ir dirbdamas su Biblija. Jis naudojosi Biblija savo mintims formuoti. Jis mokė ir skelbė tai, ko, jo manymu, mokė Biblija.
Tokie reformatoriai kaip Janas Husas ir Martynas Liuteris laikomi originaliais mąstytojais, pradėjusiais judėjimą. Kalvinas buvo puikus logikas. Jis organizavo judėjimą. Jis nebuvo toks didelis doktrinos novatorius. Kalvinas puikiai išmanė ankstyvųjų Bažnyčios tėvų ir didžiųjų Viduramžių mokytojų raštus. Ankstesnieji reformatoriai taip pat darė jam įtaką. Kalvinas visiškai neprieštaravo viduramžių scholastikams. Jis jais naudojosi ir jų mintis pritaikė pagal savo Biblijos supratimą.
Kalvinas dažnai siejamas su predestinacijos ir išrinkimo doktrinomis. Jis apie šias doktrinas galvojo panašiai kaip ir kiti reformatoriai.
Paskutiniai metai (1555-1564)
Paskutiniais metais Kalvino galia buvo labai didelė. Visame pasaulyje jis buvo žinomas kaip reformatorius, kitoks nei Martynas Liuteris. Daugiausia Liuteris ir Kalvinas gerbė vienas kitą. Tačiau Liuteris ir Ciuricho reformatorius Huldrychas Cvinglis (Huldrych Zwingli) skirtingai galvojo apie eucharistiją. Kalvino mintys apie tai privertė Liuterį manyti, kad Kalvinas sutinka su Cvingliu. Kartu Kalvinas liūdėjo, kad reformatoriai nebuvo visi kartu. Jis bandė juos suvienyti pasirašydamas Tigurino konsensusą. Tai buvo susitarimas tarp Ciuricho ir Ženevos bažnyčių.
Didžiausia Kalvino pagalba anglakalbiams buvo ta, kad jis suteikė apsaugą Ženevoje gyvenantiems marijonų tremtiniams. Tai jis darė nuo 1555 m. Turėdami miesto apsaugą, jie galėjo sukurti savo reformuotą bažnyčią, vadovaujami Džono Nokso ir Viljamo Vitingamo. Vėliau jie daugelį Kalvino idėjų perkėlė į Angliją ir Škotiją. Vis dėlto Kalvinas labiausiai siekė pakeisti savo tėvynę Prancūziją. Jis padėjo kurti bažnyčias dalydamas literatūrą ir siūlydamas tarnautojus. Nuo 1555 iki 1562 m. į Prancūziją buvo išsiųsta daugiau kaip šimtas tarnautojų.
Ženevoje Kalvinas daugiausia norėjo įkurti koledžą - mokyklą vaikams. Vieta mokyklai statyti buvo parinkta 1558 m. kovo 25 d. Ji buvo atidaryta kitais metais, 1559 m. birželio 5 d. Ji buvo padalinta į dvi dalis. Viena dalis buvo gimnazija. Gimnazija buvo vadinama collège arba schola privata. Kita dalis buvo aukštesnioji mokykla, vadinama académie arba schola publica. Per penkerius metus gimnazijoje mokėsi 1 200 mokinių, o aukštesniojoje mokykloje - 300 mokinių. Kolegija vėliau tapo Kalvino kolegija (Collège Calvin), viena iš Ženevos kolegijos parengiamųjų mokyklų. Akademija tapo Ženevos universitetu.
1558 m. rudenį Kalvinas susirgo karštine. Jis bijojo, kad gali mirti nebaigęs paskutinės "Institutų" peržiūros. Dėl to jis privertė save dirbti. Paskutinis leidimas tapo daug ilgesnis, todėl Kalvinas jį pavadino nauju veikalu. Priešpaskutiniame leidime buvo 21 skyrius. Tačiau paskutiniame leidime jų buvo 80. Taip atsitiko dėl to, kad jau buvusi medžiaga buvo detalesnė: daugiau temų iš tikrųjų nebuvo pridėta. Netrukus po to, kai pasveiko, jis pamokslaudamas įtempė balsą. Dėl to jis smarkiai kosėdavo. Jam plyšo kraujagyslė plaučiuose. Po to jo sveikata labai pablogėjo. Paskutinį pamokslą Sen Pjero mieste jis pasakė 1564 m. vasario 6 d. Balandžio 25 d. jis sudarė testamentą. Testamente jis paliko šiek tiek pinigų savo šeimai ir kolegijai. Po kelių dienų jo aplankyti atvyko bažnyčios tarnai. Jis mirė nuo sepsio. Šis atsisveikinimas užfiksuotas knygoje Discours d'adieu aux ministres. Jis prisiminė savo gyvenimą Ženevoje. Kalvinas mirė 1564 m. gegužės 27 d. Jam buvo 54 metai. Kitą dieną jis buvo palaidotas nepažymėtame kape Cimetière de Plainpalais. Žmonės nėra tikri, kur tiksliai tas kapas yra. Tačiau XIX a. buvo pridėtas akmuo, žymintis kapą, tradiciškai laikomą Kalvino kapu.
Jono Kalvino, kai jam buvo 53 metai, graviūra, kurią sukūrė Renė Boivenas.
Šiuo metu Collège Calvin yra parengiamoji Šveicarijos brandos egzaminų mokykla.
Tradicinis Kalvino kapas Cimetière de Plainpalais kapinėse Ženevoje. Nežinome, kur šis kapas yra.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Jeanas Cauvinas?
Atsakymas: Jeanas Cauvinas, angliškai dar žinomas kaip John Calvin, buvo protestantų teologas iš Prancūzijos protestantiškosios reformacijos laikotarpiu, vienas pagrindinių krikščioniškosios teologijos sistemos, vadinamos kalvinizmu arba reformatų teologija, kūrėjų.
K: Kur jis gimė?
A: Jis gimė vardu Jean Chauvin (arba Cauvin, lotyniškai Calvinus) Nojone, Pikardijoje, Prancūzijoje.
K: Ką veikė jo tėvas?
A: Jo tėvas Gérard'as Cauvin'as buvo advokatas.
K: Kada jis mokėsi universitete?
A: 1523 m. tėvas išsiuntė jį į Paryžiaus universitetą studijuoti humanitarinių mokslų ir teisės, kai jam buvo keturiolika metų. Iki 1532 m. Orleane jis įgijo teisės daktaro laipsnį.
K: Kur jis apsigyveno baigęs universitetą?
A: 1536 m. jis apsigyveno Ženevoje, Šveicarijoje.
K: Kas nutiko po to, kai apsigyveno Ženevoje?
A: Išvarytas iš miesto, nuo 1538 iki 1541 m. jis tarnavo pastoriumi Strasbūre, o paskui grįžo į Ženevą, kur gyveno iki mirties 1564 m.
