Scholastika: viduramžių filosofijos ir teologijos mokymo apibrėžimas

Scholastika - tai mąstymo ir žinių mokymo būdas. Jis susiformavo viduramžiais. Ji prasidėjo, kai žmonės norėjo sujungti vadinamąją klasikinę filosofiją su krikščioniškosios teologijos mokymu. Klasikinė filosofija - tai filosofija, sukurta Senovės Graikijoje. Scholastika - tai ne filosofija ar teologija, o mokymo ir mokymosi būdas. Scholastikoje pabrėžiamas dialektikos naudojimas. Pagrindinis dialektikos tikslas - rasti atsakymą į klausimą arba parodyti, kad prieštaravimą galima išspręsti.

Scholastiką pradėjo tokie žmonės kaip šventasis Ambraziejus ir šventasis Augustinas. Jie bandė pasitelkti filosofiją, kad padėtų paaiškinti Bažnyčios doktriną ir paslaptis. Ambraziejus ir Augustinas buvo vieni iš pirmųjų Bažnyčios tėvų, kurie sujungė krikščioniškąsias idėjas ir graikų filosofiją.

Pagrindinės scholastikos figūros buvo Petras Abelardas, Albertas Didysis, Dunsas Škotas, Vilhelmas Okamas, Bonaventūra ir, svarbiausia, Tomas Akvinietis. Summa Theologica yra ambicinga graikų filosofijos ir krikščioniškosios doktrinos sintezė.

XIII a. Aristotelio mokymas buvo laikomas svarbesniu už Platono mokymą. Scholastinis švietimas buvo labai paremtas rašytiniais tekstais ir juose pateiktais argumentais už ir prieš idėjas. Tuo jis labai skyrėsi nuo šiuolaikinio mokslo, kuris remiasi gamtos stebėjimais. Aristotelį scholastai pasirinko kaip žmogų, kuris pats buvo gana originalus gamtos pasaulio tyrinėtojas. Tačiau patys scholastai beveik visą pasaulį nagrinėjo rankraščiuose, parašytuose dviem senosiomis kalbomis. Viena iš jų buvo lotynų kalba - Vulgatos Biblijos kalba, o kita - senovės graikų kalba. Graikų kalba atvėrė duris į graikų filosofų raštus jų gimtąja kalba, bent jau tiek, kiek jų veikalų išliko. Boecijaus šūkis "Kiek pajėgsi, tikėjimą sujunk su protu" primena, kad visi scholastai buvo viduramžių krikščionys. Pagrindinis jų rūpestis buvo išsiaiškinti, kaip graikų idėjas galima pritaikyti prie jų religinio požiūrio į pasaulį.

Metodai ir akademinė praktika

Scholastikos centre buvo sisteminis argumentavimas ir tekstų analizė. Pagrindinės mokymo formos universitete buvo:

• lectio – dėstytojo skaitymai ir aiškinimai apie autoritetingus tekstus;
• disputatio – viešos diskusijos, kur studentai ir mokytojai kėlė prieštaravimus ir bandė juos išspręsti;
• quaestio – struktūruotos problemos sprendimo procedūros, kuriose pateikiamos objectiones (prieštaravimai), sed contra (prieštaravimų atmetimo argumentas) ir responsio (galutinis atsakymas).

Scholastikai daug dėmesio skyrė komentarams (glossams) prie autoritetingų tekstų, taip pat analitikai – aiškino terminus, skirstė problemas į distinctions (skirtis) ir aptarinėjo jų pasekmes.

Universitetai ir tekstų perdavimas

Scholastika išaugo kartu su viduramžių universitetais (ypač Paryžiuje, Bolonijoje, Oksforde). Būtent čia susikūrė profesionalūs studijų programų tipai (trivium — gramatika, retorika, logika; quadrivium — aritmetika, muzika, geometrija, astronomija) ir teologijos katedros. XIII a. įvyko svarbus vertimų ir komentarų bumas: Aristotelio darbai, kuriuos daugiausia pažinojo anksčiau tik iš fragmentų ar arabų komentarų, buvo išversti iš graikų ir arabų kalbų į lotynų – tai suteikė scholastams naują filosofinį instrumentariumą.

Pagrindinės temos ir diskusijos

Scholastika nagrinėjo daugelį klausimų, tarp kurių buvo:

• Dievo esmė, atributai ir santykis su pasauliu;
• sielos prigimtis ir santykis su kūnu;
• žinių ir tikėjimo santykis (ar tikėjimas ir protas prieštarauja ar papildo vienas kitą);
• universaliųjų (generalijų) problema — realybės kategorijų statusas (realizmas prieš nominalizmą);
• etikos ir teisės klausimai bei politinės valdymo formos.

Šiose diskusijose išryškėjo skirtingos kryptys: pvz., Platono ir Aristotelio interpretacijos, Abelardo metodiniai klausimai, nominalistinės idėjos, kurias vėliau atstovavo tokie mąstytojai kaip Vilhelmas Okamas, ir realistinės sintezės, kurią įkūnijo Tomas Akvinietis.

Žymiausi atstovai ir jų indėlis

Paminėti vardai iš originalaus teksto rodo scholastikos įvairovę: Petras Abelardas – už kritišką metodą ir logiką; Albertas Didysis – už Aristotelio teorijų adaptaciją krikščioniškai teologijai; Dunsas Škotas ir Bonaventūra – už skirtingas metafizines bei teologines interpretacijas; Vilhelmas Okamas – už nominalizmą ir paprastumo principą; Tomas Akvinietis – už sisteminę Aristotelio ir krikščioniškosios teologijos sintezę, ypač Summa Theologica.

Scholastikos poveikis ir žlugimas

Scholastika stipriai paveikė Europos mąstymą: ji sukūrė akademinę tradiciją, logikos ir argumentacijos metodus, plėtojo etiką, teisę ir gamtos filosofiją. Tačiau nuo Renesanso ir Reformacijos laikų scholastika pradėjo prarasti įtaką: humanizmas kritiškai vertino „per daug spekuliatyvią“ scholastinę kalbą; naujieji gamtos mokslo metodai (empirizmas, eksperimentas) ėmė dominuoti; politinės ir religinės permainos pakeitė intelektualinį kontekstą. Vis dėlto scholastikos palikimas – aiškus argumentavimo stilius, tekstų komentarų tradicija ir universitetinė struktūra – išliko svarbus vėlesnei Europai.

Trumpas apibendrinimas

Scholastika nėra vien intelektualinė doktrina, o specifinė mąstymo ir mokymo praktika, kurią formavo viduramžių mokyklos bei universitetai. Jos tikslas buvo derinti autoritetingus tekstus (ypač krikščioniškąjį palikimą ir graikų filosofiją) prasmingomis, sisteminėmis ir dialectinėmis procedūromis. Nors jos privalumai ir ribotumai buvo kritikuojami, scholastika padėjo susiformuoti daugeliui institucinių ir metodologinių elementų, kuriuos mes priskiriame moderniai akademinei tradicijai.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra scholastika?

Klausimas: Kas buvo kai kurie žmonės, pradėję scholastiką?

K: Kas yra Summa Theologica?

K: Kodėl scholastai daugiausia dėmesio skyrė Aristotelio, o ne Platono veikalams?

K: Kuo scholastika skyrėsi nuo šiuolaikinio mokslo?

K: Kokia kalba scholastai skaitė senovinius rankraščius?

K: Koks buvo Boecijaus šūkis apie tikėjimą ir protą?

Paieška pagal raidę