Šventasis paprastai suprantamas kaip šventas, ypatingai doras arba Dievui atsidavęs žmogus. Daugelyje religijų šventaisiais laikomi žmonės, kuriuos bendruomenė laiko pavyzdžiu, tarp jų — tie, kurių gyvenimas, mokymas arba kančios laikomos arti dieviškojo tobulumo. Šventumas gali būti priskiriamas ir vietoms, daiktams, ritualams ar metams, tačiau kai kalbama apie asmenis, dažnai pabrėžiama jų santykis su Dievu ir moralinis pavyzdys.

Šventumo reikšmė krikščionybėje

Krikščionybėje žodis „šventasis“ reiškia bet kurį asmenį, kuris yra „Kristuje“ ir kuriame gyvena Kristus — tiek danguje, tiek žemėje. Tai apima tiek visų tikinčiųjų vidinį pašventinimą (šventumo būsena per malonę), tiek atskirų asmenų, ypač išsiskiriančių šventumu, pagerbimą. Ortodoksai ir katalikai moko, kad visi krikščionys Danguje yra šventieji, tačiau kai kurie jų verti didesnės pagarbos nei kiti — dėl ypatingo dorybių laipsnio, misionieriškos veiklos, kankinystės ar stebuklų liudijimų.

Biblijos vartojimas ir istorinė tradicija

Krikščionių Biblijoje terminas „šventasis“ vartojamas įvairiais kontekstais: Dievui pavaldūs žmonės, tam tikri tarnai ir net tautos gali būti vadinami šventais. Tekste minimai vienas pavyzdys: „Jie pavydėjo Mozei stovykloje ir Aaronui, Viešpaties šventajam.“ (Ps 106, 16–18) Apaštalas Paulius Laiške efeziečiams 3, 8 save vadina „mažesniu už mažiausią iš visų šventųjų“, taip pabrėždamas, kad šventieji apima visus, priklausančius Kristui.

Skirtingos tradicijos: katalikai, ortodoksai ir protestantai

  • Katalikų bažnyčia: turi oficialų kanonizacijos procesą, per kurį tikinčiojo gyvenimas, stebuklai ir pavyzdys tyrinėjami prieš paskelbiant šventuoju. Katalikai skiria pagarbą („devotio“) šventiesiems ir kreipiasi jų užtarimo, tačiau pabrėžia, kad garbinimas (latria) priklauso vien tik Dievui.
  • Stačiatikybė (ortodoksija): taip pat garbina šventuosius, dažnai juos „kanonizuoja“ per sinodų sprendimus ir liaudies pagarbą. Istoriškai svarbūs kankiniai, asketai ir Bažnyčios tėvai tapo ikonomis ir gyvenimų knygų (hagiografijų) herojais.
  • Protestantizmas: daugelyje protestantų tradicijų šventųjų garbė nėra tokia institucionalizuota. Daugelis pabrėžia, kad visi tikintieji yra „šventieji“ pagal Šventąją Dvasią, ir atsisako idėjos, kad reikia tarpininko tarp žmogaus ir Dievo. Kai kurios bendruomenės vis dėlto pagerbia išskirtinius tikinčiųjų gyvenimus kaip pavyzdžius.

Kanonavimo, pagerbimo ir vartojimo praktikos

Skirtingose bendruomenėse yra įvairių praktikų, susijusių su šventaisiais:

  • oficialus pripažinimas (kanonizacija, glorifikacija);
  • šventųjų relikvijų laikymas ir pagerbimas;
  • šventųjų ikonografija (ikonos, paveikslai, statulos);
  • šventųjų atminimo dienų (festų) minėjimas liturgijoje;
  • malda užtarimo prašant — tikintiesiems kartais patogu kreiptis į Dievą per jau mirusius šventuosius, laikius juos užtarėjais.

Svarbu atskirti pagarbą (veneration) nuo dievobaimingos garbės (adoration): tradiciškai garbinimas skiriamas tik Dievui, o šventųjų pagerbimas — tai pagarba jų pavyzdžiui ir prašymas užtarimo.

Šventųjų vaidmuo tikinčiųjų gyvenime

Šventieji atlieka keletą svarbių funkcijų krikščioniškoje bendruomenėje:

  • veikia kaip moralinis ir dvasinis pavyzdys;
  • įkvepia tikėjimą, ištvermę ir maldą;
  • gali būti laikomi užtarėjais už gyvuosius;
  • padeda rišti bendruomenės atmintį su Bažnyčios istorija ir tradicija.

Istorinis kontekstas ir modernios diskusijos

Per Bažnyčios istoriją samprata apie šventumą keitėsi: ankstyvojoje krikščionybėje ypatingas dėmesys buvo skiriamas kankiniams ir Bažnyčios tėvams; viduramžiais susiformavo plati hagiografijų ir kanonizacijų tradicija; moderniuoju metu daug diskutuojama apie šventumo praktikų prasmę ir kriterijus. Ekumeniniu lygiu aptariami skirtumai dėl šventųjų vaidmens, tačiau daugelyje tradicijų išlieka pagarbos idėja — kad atskiri asmenys savo gyvenimu liudija Evangelijos tiesas.

Apibendrinant, „šventasis“ reiškia asmenį, kurio gyvenimas ir santykis su Dievu laikomi pavyzdžiu kitiems: tai sąvoka gimininga tiek asmeniniam pašventinimui, tiek bendruomeniniam pagerbimui, o jos praktinė reikšmė priklauso nuo konkrečios tradicijos ir istorinio konteksto.