Mozė — biblinis pranašas, Toros autorius ir Izraelio išvaduotojas
Mozė — Toros autorius, pranašas ir Izraelio gelbėtojas: jo gyvenimas, Išėjimo istorija, Dešimt įsakymų ir reikšmė judaizmui, krikščionybei ir islamui.
Mozė (Mōše; senovės graikų k: Mωϋσῆς Septuagintoje ir Naujajame Testamente; arabiškai: موسىٰ, Mūsa) -
asmuo abraominėse religijose. Pagal hebrajų Bibliją jis buvo religinis lyderis, įstatymų leidėjas ir pranašas. Paprastai jis taip pat laikomas Toros autoriumi. Hebrajiškai jis dažnai vadinamas Moše Rabbenu (hebrajiškai: מֹשֶׁה רַבֵּנוּ, liet. "Mozė, mūsų mokytojas / rabinas") ir laikomas svarbiausiu judaizmo pranašu. Krikščionybė, islamas, bahajų tikėjimas ir rastafariai jį taip pat laiko svarbiu pranašu. Mozė taip pat buvo svarbus simbolis Amerikos istorijoje nuo pirmųjų kolonistų iki šių dienų.
Gyvenimo aprašymas pagal Bibliją
Pasak Išėjimo knygos, Mozė gimė tuo metu, kai jo tauta gausėjo, o Egipto faraonas nerimavo, kad ji gali padėti Egipto priešams. Mozės hebrajų motina Jochebed jį paslėpė, kai faraonas įsakė nužudyti visus naujagimius hebrajų berniukus, ir galiausiai jis buvo įvaikintas į Egipto karališkąją šeimą.
Vėliau, gindamas savo tautos teisę, Mozė nuzudė egiptiečių vergvaldį ir dėl to pabėgo per Raudonąją jūrą į Midjaną. Ten jis vedė Midjano kunigo Jetro dukrą, prižiūrėjo jų bandas ir gyveno kaip piemenys. Biblijoje aprašoma, kad Horebo (taip pat vadinamame Sinajumi) kalno šlaite Mozė išvydo degantį, bet ne sudegantį krūmą — Dievo apsireiškimą, kuriame jis buvo pašauktas išvesti hebrajus iš Egipto.
Grįžęs į Egiptą, Mozė atliko Dievo pavedimus, o Egiptą ištikus dešimčiai rykščių, jis išvedė hebrajų tautą iš Egipto. Juda išėjimo kulminacija — perėjimas per Raudonąją jūrą — tapo svarbia išganymo istorija. Po išsivadavimo jie apsistojo Horebe, kur Mozė gavo Dešimt Dievo įsakymų ir kitas nuostatas, vėliau tapusias Toros pagrindu. Nors Mozė sulaukė 120 metų, jis mirė nepasiekęs Izraelio žemės.
Mozė kaip įstatymų leidėjas ir Toros tradicija
Biblijoje Mozė vaizduojamas ne tik kaip išvaduotojas, bet ir kaip įstatymų gavėjas bei teisėjas: jis perdavė Dievo nuostatas, nustatė kulto tvarką, socialinius ir civilinius įstatymus. Tradiciškai jam priskiriama Penkiaknygė — Tora (Įstatymas), kuri apima Išėjimo, Pradžios, Skaičių, Kunigų ir Įstatymų knygas. Religijos istorikai ir tekstų tyrinėtojai vis dėlto kelia klausimus dėl tiesioginio Mozės autorystės ir aiškina, kad Tora galėjo susiformuoti iš įvairių redakcijų ir šaltinių per ilgą laiką.
Religinė reikšmė ir interpretacijos
Judaizme Mozė laikomas didžiausiu pranašu ir autoritetingu mokytoju, kurio įstatymai ir pamokymai yra pagrindas religiniam, moraliniam ir bendruomeniniam gyvenimui.
Krikščionybėje Mozė dažnai suvokiamas kaip pranašas ir įstatymo davėjas, o jo vaidmuo derinamas su Jėzaus mokymu — kartais Mozė vaizduojamas kaip simbolinis senosios sandoros atstovas, kurį papildė Naujoji sandora.
Islame Mozė (arabiškai Mūsa) yra vienas svarbiausių pranašų, dažnai minimas Korane; jam priskiriami Dievo žodeliai ir vadovavimas izraelitams.
Taip pat Mozė gerbiamas bahajų tikėjime ir minimas įvairiose kitose tradicijose, įskaitant rastafarių interpretacijas. Dėl savo istorijos Mozė tapo ir plačiai vartojamu kultūriniu ir politiniu simboliu — pvz., kaip laisvės, įstatymo ir moralės simbolis JAV istorijoje (simbolis, Amerikos istorijoje nuo).
Mokslinis požiūris ir istoriografija
Istorinio Mozės asmens ir biblinių pasakojimų autentiškumo klausimas yra sudėtingas. Archeologiniai duomenys, tiesiogiai patvirtinantys didelio masto išėjimą iš Egipto tokio, kaip aprašyta Biblijoje, nėra atrasti, todėl dauguma istorikų laiko Išėjimo pasakojimą mišiniu tradicijų, mitų ir galimų prisiminimų apie mažesnius istorinius įvykius. Biblinės teksto kilmės studijos (pvz., doktrininės hipotezės) siūlo, kad Tora formavosi etapais ir redagavosi per ilgą laikotarpį.
Menas, literatūra ir populiarioji kultūra
Mozė — dažna menininkų, poezijos ir literatūrinių kūrinių tema. Jis vaizduojamas tapyboje, skulptūroje, muzikoje (pvz., Händelio ar kiti religiniai kūriniai), kine ir teatre. Jo figūra naudojama ir politiniams ar socialiniams simboliams kurti, pabrėžiant lyderystę, išvadavimą arba įstatymo autoritetą.
Mirtis ir palikimas
Biblijos pasakojimu, Mozė mirė būdamas 120 metų ir neįžengė į pažadėtąją žemę; tradiciškai sakoma, kad jis mirė ant Nebo kalno, kur buvo parodyta žemė, į kurią jo palikuonys įžengs. Nepaisant istorinių ginčų, Mozė išlieka centrinė ir daugiasluoksnė figūra, kurios poveikis religijai, teisės sampratai ir kultūrai yra milžiniškas.
Šis aprašymas apima tiek tradicinius Biblijos pasakojimus, tiek pagrindines modernias interpretacijas. Dėl detalesnių teologinių, archeologinių ar literatūrinių temų prasminga kreiptis į specializuotus šaltinius ir akademinius tyrimus.
Pieterio de Grebberio "Mozė, trenkiantis į uolą" (1630 m.)
Ankstyvasis gyvenimas
| ||||||||||
| Mozė hieroglifais |
Mozė gimė iš Levio giminės. Naujasis faraonas, bijodamas vis didėjančio izraelitų skaičiaus, įsakė kiekvieną naujagimį hebrajų berniuką įmesti į Nilo upę, tačiau mergaitėms leido likti gyvoms. Mozės motina Jochebed pagimdė Mozę ir tris mėnesius slėpė jį nuo faraono kareivių. Kai ji nebegalėjo jo ilgiau slėpti, padarė degutu ir pikiu išklotą krepšį ir paguldė jį upės pakrantės nendrėse, o jo sesuo Mirjama iš tolo jį stebėjo.
Viena iš faraono dukterų, princesė, nuėjo prie Nilo maudytis. Ten ji aptiko verkiantį kūdikį ir pastebėjo, kad tai hebrajų vaikas. Prie palydovų prisijungusi Mozės sesuo pasiūlė princesei surasti hebrajų moterį, kuri maitintų kūdikį, ir ši sutiko. Atvedusi tikrąją Mozės motiną, princesė paprašė jos būti kūdikio drėgnąja slauge, už tai jai buvo sumokėta. Kai vaikas paaugo, ji nuvedė jį pas faraono dukterį, kuri pavadino jį Moze, sakydama: "Aš jį ištraukiau iš vandens".
Mozė užaugo kaip privilegijuotas dvaro narys. Jis buvo gerai išauklėtas akademiškai ir fiziškai. Jis buvo mokomas rankų kovos taktikos ir vadovavimo.
Suaugęs jis nužudė egiptiečių sargybinį, kuris mušė hebrajų vergą, ir turėjo išvykti iš Egipto, nes faraonas bandė jį nužudyti.
Degantis krūmas
Mozė pabėgo į Midjaną, kur vedė Jetro dukterį Ciporą. Zipora turėjo du sūnus. Senasis faraonas mirė, ir izraelitai garsiai verkė. Dievas jį išgirdo. Vieną dieną Mozė ganė savo uošvio Jetro avis ir atėjo prie Horebo kalno. Dievo angelas privertė krūmą užsidegti ugnimi, bet jis nesudegė. Kai Mozė priėjo arčiau, Dievas prakalbo į jį ir liepė nusiauti batus, nes jis buvo šventoje žemėje. Dievas įsakė jam būti izraelitų vadovu ir išvesti juos iš Egipto. Iš pradžių Mozė nenorėjo to daryti ir sakė, kad nemoka gerai kalbėti, bet Dievas jam įsakė ir davė už jį kalbėti jo broliui Aaronui. Mozė grįžo į Egiptą ir papasakojo vyresniesiems, kas nutiko.
Mozė ir faraonas
Tada Mozė nuėjo pas faraoną ir paprašė, kad šis išleistų izraelitus. Tačiau faraonas nesutiko. Galiausiai Dievas egiptiečiams surengė dešimt rykščių, kol faraonas sutiko paleisti izraelitus. Paskutinė rykštė buvo visų pirmagimių - tiek žmonių, tiek gyvulių - išžudymas. Tačiau, kad izraelitai išsigelbėtų, jiems buvo nurodyta pažymėti savo namų duris avinėlio krauju, kad keršijantis angelas jį pamatytų ir žinotų, jog reikia "praeiti" pro tuos namus.
Galiausiai faraonas nusprendė paleisti izraelitus, kurie masiškai migravo iš Egipto. Vėliau faraonas persigalvojo ir su kariuomene nusekė paskui Mozę ir jo žmones, kad juos užpultų. Tačiau Mozė padarė taip, kad Raudonoji jūra išsisklaidė ir pastojo kelią izraelitams pereiti. Izraelitai buvo saugūs, tačiau faraono armija buvo sunaikinta.
Kelionė dykumoje
Mozė vedė izraelitus per dykumą ir Dievas davė jiems valgyti manos ir putpelių bei gerti vandens iš uolų. Jis taip pat privertė amalekitus pralaimėti mūšį. Atėjęs prie Sinajaus kalno Mozė pakilo į viršų, kad gautų iš Dievo Dešimt Dievo įsakymų ir kitus įstatymus. Dešimt įsakymų Dievas užrašė ant dviejų plokščių. Dievas jam taip pat pasakė nurodymus dėl kunigų pareigų. Mozė ant kalno buvo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų.
Kai žmonės laukė Mozės ir jo nerado, jie liepė jo broliui Aaronui pasidaryti veršį iš aukso ir jį garbino. Dievas įspėjo Mozę apie tai, o Mozė, nužengęs žemyn ir pamatęs, ką jie padarė, taip supyko, kad plokštės nukrito ir sudužo į gabalus. Levio giminės žmonėms įsakyta žudyti žmones, kurie garbino veršį.
Vėliau Mozė paprašė Dievo atleisti žmonėms. Dievas parašė Mozei dar dvi plokštes ir įdėjo jas į skrynią. Mozė taip pat paprašė amatininkų padaryti Padangtę taip, kaip norėjo Dievas. Mozė yra teisės filosofijos pagrindų, taip pat tokių šiuolaikinių teisės doktrinų, kaip nepriklausomas teismas ir valdžių atskyrimas, kūrėjas).
Vėlesnis gyvenimas
Kai izraelitai klajojo po dykumą, Dievas kalbėjo Mozei, tačiau žmonės nuolat skundėsi dėl sunkumų. Dievas liepė Mozei pasiųsti dvylika žvalgų, kad jie išžvalgytų žemę, kurią Dievas jiems duoda, tačiau kai kurie iš jų išsigando, nes ten gyvenantys žmonės atrodė stipresni ir galingesni už juos. Jie liepė kitiems ten neiti. Tik Jozuė, Nūno sūnus, ir Kalebas, Jefunės sūnus, pranešė tiesą, kaip Dievas norėjo. Dėl to Dievas nusprendė, kad izraelitai keturiasdešimt metų klajos dykumoje ir visi tos kartos žmonės, išskyrus Jozuę ir Kalebą, mirs taip ir nepamatę pažadėtosios žemės.
Dievas per Mozę davė izraelitams daugybę įstatymų. Prieš mirtį Mozė liepė Jozuei jį perimti.
Mozė mirė dar nepasiekęs Kanaano - žemės, į kurią Dievas vedė savo tautą. Kai jis mirė, jam buvo 120 metų.
Šiandien žydai visame pasaulyje laikosi Dešimties Dievo įsakymų ir Toros įstatymų, kuriuos Dievas jiems davė per Mozę. Musulmonai taip pat tiki, kad jis yra pranašas.
Istorinė Mozė
Biblijoje, Toroje ir Korane minimas asmuo, vardu Mozė. Vardas, kurį jie suteikia šiam asmeniui, skiriasi. Apie Mozę rašė ir kiti žmonės. Tarp jų yra Tacitas ir Strabonas. Nežinia, kiek šie aprašymai paimti iš ankstesnių šaltinių, kurie dabar jau gali būti prarasti.
Ankstesnis šaltinis yra Ipuvero papirusas, kuriame aprašyti dešimties rykščių įvykiai.
Iš tokių šalių kaip Egiptas ar Asirija nerasta jokių kitų rašytinių šaltinių, datuojamų maždaug iki 850 m. pr. m. e., kuriuose būtų pasakojama apie Biblijos istorijas ar pagrindinius jos veikėjus. Nėra jokių žinomų fizinių įrodymų (pavyzdžiui, keramikos šukių ar akmeninių lentelių), kad Mozė tikrai egzistavo. Faraonai įsakė sunaikinti įrašus, kurie juos pateikia blogoje šviesoje. Įvairiose Senovės Egipto istorijos epochose taip pat buvo sunaikintos kelios kartotekos nuo paminklų.
Atrodo, kad Biblijoje aprašyta istorija apie Mozę turi du skirtingus šaltinius. Šią istoriją pasakojo dvi žmonių grupės. Abu pasakojimai buvo perduodami atskirai. Tik vėliau jos buvo sujungtos į versiją, kurią dabar galima rasti Biblijoje. Perduodant istorijas iš kartos į kartą, galbūt atsirado ir netikslumų. Kai kurie žmonės, pasakodami istoriją, ją papildė. Kitus dalykus jie taip pat praleido.
Kritika
Pagal Torą Mozė įsakė skirti mirties bausmę už daugelį nusikaltimų. Jis taip pat liepė nužudyti nugalėtus priešus. Žydai, krikščionys ir musulmonai jį laiko šventuoju. Dėl šios priežasties šių hebrajiškos Biblijos ištraukų kritika buvo palikta kitiems.
Pavyzdžiui, XVIII a. pabaigoje deistas Thomas Paine'as knygoje "The Age of Reason" išsamiai komentavo Mozės įstatymus. T. Paine'as taip pat išsakė savo nuomonę, kad "Biblijoje aprašytas Mozės charakteris yra baisiausias, kokį tik galima įsivaizduoti", ir kaip pavyzdį pateikė Skaičių 31, 13-18. XIX a. agnostikas Robertas G. Ingersolis (Robert G. Ingersoll) rašė: "...kad visi neišmanėliai, gėdingi, beširdžiai, bjaurūs dalykai, užrašyti "įkvėptojoje" Penkiaknygėje, yra ne Dievo žodžiai, o tiesiog "kai kurios Mozės klaidos". 2000-aisiais ateistas Ričardas Daukinsas (Richard Dawkins), remdamasis ta pačia ištrauka, kaip ir Painas, padarė išvadą: "Ne, Mozė nebuvo puikus pavyzdys šiuolaikiniams moralistams".
Susiję puslapiai
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra Mozė?
Atsakymas: Mozė yra asmuo abraominėse religijose. Pasak hebrajų Biblijos, jis buvo religinis lyderis, įstatymų leidėjas ir pranašas. Paprastai jis taip pat laikomas Toros autoriumi. Hebrajiškai jis dažnai vadinamas Moše Rabbenu (hebrajiškai: מֹשֶׁה רַבֵּנוּ, liet. "Mozė, mūsų mokytojas / rabinas") ir laikomas svarbiausiu judaizmo pranašu. Krikščionybė, islamas, bahajų tikėjimas ir rastafariai jį taip pat laiko svarbiu pranašu.
Klausimas: Kaip Mozė tapo Egipto karališkosios šeimos nariu?
A: Pasak Išėjimo knygos, Mozė gimė tuo metu, kai jo tautos daugėjo, o Egipto faraonas nerimavo, kad jie gali padėti Egipto priešams. Kai faraonas įsakė nužudyti visus naujagimius hebrajų berniukus, jo motina hebrajė Jochebed jį paslėpė, ir galiausiai jis buvo priimtas į Egipto karališkąją šeimą.
Klausimas: Koks įvykis paskatino Mozę bėgti per Raudonąją jūrą?
A: Nužudęs egiptiečių vergvaldį, Mozė pabėgo per Raudonąją jūrą į Midjaną, kur ant Horebo kalno šlaitų ganė bandas Midjano kunigui Jetrui.
Klausimas: Ką Dievas davė Mozei prie Horebo kalno?
A: Horebo kalne Dievas davė Mozei Dešimt įsakymų, kurie yra Dievo duoti įstatymai arba taisyklės, kurių žmonės turi laikytis.
K: Kas nutiko po to, kai Egipte buvo paleista Dešimt rykščių?
Atsakymas: Po to, kai Egipte buvo paleista Dešimt rykščių, Mozė išvedė savo tautą iš Egipto per Raudonąją jūrą, kur jie apsistojo Horebe ir apėjo Edomo ribas.
K: Kiek metų Mozė gyveno?
A: Nors Mozė gyveno iki 120 metų, jis mirė nepasiekęs Izraelio žemės.
Ieškoti