Mozė

Ankstyvasis gyvenimas

Mozė gimė iš Levio giminės. Naujasis faraonas, bijodamas vis didėjančio izraelitų skaičiaus, įsakė kiekvieną naujagimį hebrajų berniuką įmesti į Nilo upę, tačiau mergaitėms leido likti gyvoms. Mozės motina Jochebed pagimdė Mozę ir tris mėnesius slėpė jį nuo faraono kareivių. Kai ji nebegalėjo jo ilgiau slėpti, padarė degutu ir pikiu išklotą krepšį ir paguldė jį upės pakrantės nendrėse, o jo sesuo Mirjama iš tolo jį stebėjo.

Viena iš faraono dukterų, princesė, nuėjo prie Nilo maudytis. Ten ji aptiko verkiantį kūdikį ir pastebėjo, kad tai hebrajų vaikas. Prie palydovų prisijungusi Mozės sesuo pasiūlė princesei surasti hebrajų moterį, kuri maitintų kūdikį, ir ši sutiko. Atvedusi tikrąją Mozės motiną, princesė paprašė jos būti kūdikio drėgnąja slauge, už tai jai buvo sumokėta. Kai vaikas paaugo, ji nuvedė jį pas faraono dukterį, kuri pavadino jį Moze, sakydama: "Aš jį ištraukiau iš vandens".

Mozė užaugo kaip privilegijuotas dvaro narys. Jis buvo gerai išauklėtas akademiškai ir fiziškai. Jis buvo mokomas rankų kovos taktikos ir vadovavimo.

Suaugęs jis nužudė egiptiečių sargybinį, kuris mušė hebrajų vergą, ir turėjo išvykti iš Egipto, nes faraonas bandė jį nužudyti.

Degantis krūmas

Mozė pabėgo į Midjaną, kur vedė Jetro dukterį Ciporą. Zipora turėjo du sūnus. Senasis faraonas mirė, ir izraelitai garsiai verkė. Dievas jį išgirdo. Vieną dieną Mozė ganė savo uošvio Jetro avis ir atėjo prie Horebo kalno. Dievo angelas privertė krūmą užsidegti ugnimi, bet jis nesudegė. Kai Mozė priėjo arčiau, Dievas prakalbo į jį ir liepė nusiauti batus, nes jis buvo šventoje žemėje. Dievas įsakė jam būti izraelitų vadovu ir išvesti juos iš Egipto. Iš pradžių Mozė nenorėjo to daryti ir sakė, kad nemoka gerai kalbėti, bet Dievas jam įsakė ir davė už jį kalbėti jo broliui Aaronui. Mozė grįžo į Egiptą ir papasakojo vyresniesiems, kas nutiko.

Mozė ir faraonas

Tada Mozė nuėjo pas faraoną ir paprašė, kad šis išleistų izraelitus. Tačiau faraonas nesutiko. Galiausiai Dievas egiptiečiams surengė dešimt rykščių, kol faraonas sutiko paleisti izraelitus. Paskutinė rykštė buvo visų pirmagimių - tiek žmonių, tiek gyvulių - išžudymas. Tačiau, kad izraelitai išsigelbėtų, jiems buvo nurodyta pažymėti savo namų duris avinėlio krauju, kad keršijantis angelas jį pamatytų ir žinotų, jog reikia "praeiti" pro tuos namus.

Galiausiai faraonas nusprendė paleisti izraelitus, kurie masiškai migravo iš Egipto. Vėliau faraonas persigalvojo ir su kariuomene nusekė paskui Mozę ir jo žmones, kad juos užpultų. Tačiau Mozė padarė taip, kad Raudonoji jūra išsisklaidė ir pastojo kelią izraelitams pereiti. Izraelitai buvo saugūs, tačiau faraono armija buvo sunaikinta.

Kelionė dykumoje

Mozė vedė izraelitus per dykumą ir Dievas davė jiems valgyti manos ir putpelių bei gerti vandens iš uolų. Jis taip pat privertė amalekitus pralaimėti mūšį. Atėjęs prie Sinajaus kalno Mozė pakilo į viršų, kad gautų iš Dievo Dešimt Dievo įsakymų ir kitus įstatymus. Dešimt įsakymų Dievas užrašė ant dviejų plokščių. Dievas jam taip pat pasakė nurodymus dėl kunigų pareigų. Mozė ant kalno buvo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų.

Kai žmonės laukė Mozės ir jo nerado, jie liepė jo broliui Aaronui pasidaryti veršį iš aukso ir jį garbino. Dievas įspėjo Mozę apie tai, o Mozė, nužengęs žemyn ir pamatęs, ką jie padarė, taip supyko, kad plokštės nukrito ir sudužo į gabalus. Levio giminės žmonėms įsakyta žudyti žmones, kurie garbino veršį.

Vėliau Mozė paprašė Dievo atleisti žmonėms. Dievas parašė Mozei dar dvi plokštes ir įdėjo jas į skrynią. Mozė taip pat paprašė amatininkų padaryti Padangtę taip, kaip norėjo Dievas. Mozė yra teisės filosofijos pagrindų, taip pat tokių šiuolaikinių teisės doktrinų, kaip nepriklausomas teismas ir valdžių atskyrimas, kūrėjas).

Vėlesnis gyvenimas

Kai izraelitai klajojo po dykumą, Dievas kalbėjo Mozei, tačiau žmonės nuolat skundėsi dėl sunkumų. Dievas liepė Mozei pasiųsti dvylika žvalgų, kad jie išžvalgytų žemę, kurią Dievas jiems duoda, tačiau kai kurie iš jų išsigando, nes ten gyvenantys žmonės atrodė stipresni ir galingesni už juos. Jie liepė kitiems ten neiti. Tik Jozuė, Nūno sūnus, ir Kalebas, Jefunės sūnus, pranešė tiesą, kaip Dievas norėjo. Dėl to Dievas nusprendė, kad izraelitai keturiasdešimt metų klajos dykumoje ir visi tos kartos žmonės, išskyrus Jozuę ir Kalebą, mirs taip ir nepamatę pažadėtosios žemės.

Dievas per Mozę davė izraelitams daugybę įstatymų. Prieš mirtį Mozė liepė Jozuei jį perimti.

Mozė mirė dar nepasiekęs Kanaano - žemės, į kurią Dievas vedė savo tautą. Kai jis mirė, jam buvo 120 metų.

Šiandien žydai visame pasaulyje laikosi Dešimties Dievo įsakymų ir Toros įstatymų, kuriuos Dievas jiems davė per Mozę. Musulmonai taip pat tiki, kad jis yra pranašas.

Istorinė Mozė

Biblijoje, Toroje ir Korane minimas asmuo, vardu Mozė. Vardas, kurį jie suteikia šiam asmeniui, skiriasi. Apie Mozę rašė ir kiti žmonės. Tarp jų yra Tacitas ir Strabonas. Nežinia, kiek šie aprašymai paimti iš ankstesnių šaltinių, kurie dabar jau gali būti prarasti.

Ankstesnis šaltinis yra Ipuvero papirusas, kuriame aprašyti dešimties rykščių įvykiai.

Iš tokių šalių kaip Egiptas ar Asirija nerasta jokių kitų rašytinių šaltinių, datuojamų maždaug iki 850 m. pr. m. e., kuriuose būtų pasakojama apie Biblijos istorijas ar pagrindinius jos veikėjus. Nėra jokių žinomų fizinių įrodymų (pavyzdžiui, keramikos šukių ar akmeninių lentelių), kad Mozė tikrai egzistavo. Faraonai įsakė sunaikinti įrašus, kurie juos pateikia blogoje šviesoje. Įvairiose Senovės Egipto istorijos epochose taip pat buvo sunaikintos kelios kartotekos nuo paminklų.

Atrodo, kad Biblijoje aprašyta istorija apie Mozę turi du skirtingus šaltinius. Šią istoriją pasakojo dvi žmonių grupės. Abu pasakojimai buvo perduodami atskirai. Tik vėliau jos buvo sujungtos į versiją, kurią dabar galima rasti Biblijoje. Perduodant istorijas iš kartos į kartą, galbūt atsirado ir netikslumų. Kai kurie žmonės, pasakodami istoriją, ją papildė. Kitus dalykus jie taip pat praleido.

Kritika

Pagal Torą Mozė įsakė skirti mirties bausmę už daugelį nusikaltimų. Jis taip pat liepė nužudyti nugalėtus priešus. Žydai, krikščionys ir musulmonai jį laiko šventuoju. Dėl šios priežasties šių hebrajiškos Biblijos ištraukų kritika buvo palikta kitiems.

Pavyzdžiui, XVIII a. pabaigoje deistas Thomas Paine'as knygoje "The Age of Reason" išsamiai komentavo Mozės įstatymus. T. Paine'as taip pat išsakė savo nuomonę, kad "Biblijoje aprašytas Mozės charakteris yra baisiausias, kokį tik galima įsivaizduoti", ir kaip pavyzdį pateikė Skaičių 31, 13-18. XIX a. agnostikas Robertas G. Ingersolis (Robert G. Ingersoll) rašė: "...kad visi neišmanėliai, gėdingi, beširdžiai, bjaurūs dalykai, užrašyti "įkvėptojoje" Penkiaknygėje, yra ne Dievo žodžiai, o tiesiog "kai kurios Mozės klaidos". 2000-aisiais ateistas Ričardas Daukinsas (Richard Dawkins), remdamasis ta pačia ištrauka, kaip ir Painas, padarė išvadą: "Ne, Mozė nebuvo puikus pavyzdys šiuolaikiniams moralistams".

Susiję puslapiai

• Dešimt Dievo įsakymų