Agnosticizmas - tai filosofinė nuostata arba pozicija, kuri pabrėžia nežinojimą (arba net neįmanomą žinojimą) apie tai, ar egzistuoja kokia nors dievybė (pvz., dievas ar dievai). Kai kurie žmonės, save vadinantys agnostikais, laikosi nuomonės, kad niekas niekada negali galutinai įrodyti nei dievo egzistavimo, nei jo neegzistavimo. Kiti agnostikai sako tik tiek, kad asmeniškai jie šiuo metu neturi žinių ar pakankamų įrodymų, kad galėtų teigti, ar dievų yra ar nėra.

Istorija ir sąvokos kilmė

Anglų biologas Thomas Henry Huxley 1869 m. sukūrė terminą "agnostikas". 1889 m. jis rašė: "Agnosticizmas... yra ne tikėjimas, o metodas... pagrindinė šiuolaikinio mokslo aksioma... Intelekto klausimuose neapsimetinėkite, kad išvados yra tikros, kurios nėra įrodytos ar įrodomos". Huxley pabrėžė agnosticizmo kaip epistemologinio metodo, o ne kaip konkrečios pasaulėžiūros, svarbą: tai pozicija dėl to, ką galime žinoti, o ne vien tik apie tai, ką verta tikėti.

Rūšys ir variantai

Agnosticizmas gali būti suprantamas įvairiais būdais. Svarbiausi variantai:

  • Absoliutus (griežtasis) agnosticizmas – tai įsitikinimas, kad iš principo neįmanoma sužinoti, ar dievas arba dievai egzistuoja ar neegzistuoja. Ši pozicija teigia, kad žmogaus pažinimo ribos neleidžia pasiekti patikimo atsakymo į tokius metafizinius klausimus. įsitikinimas, kad neįmanoma žinoti, ar dievas (dievai) egzistuoja, ar ne.
  • Empirinis (silpnas arba atviras) agnosticizmas – tai požiūris, kad šiuo metu neturime pakankamai duomenų ar argumentų, kad patikimai žinotume, ar dievai egzistuoja, tačiau teoriškai tokia informacija galėtų atsirasti ateityje. Tai dažnai vadinama ir laikinuoju agnosticizmu.
  • Apatiškas agnosticizmas (apatheism) – tai nuostata, pagal kurią klausimas apie dievų egzistavimą laikomas praktiškai nesvarbiu; žmogus neranda jokios praktinės reikšmės ar įtakos savo gyvenimui, todėl nelabai domisi šiuo klausimu.

Agnosticizmas ir kitos pozicijos

Žmonėms dažnai sunku aiškiai atskirti agnosticizmą nuo ateizmo ir nuo teizmo. Pagrindiniai skirtumai pagal epistemologiją ir tikėjimą:

  • Ateizmas paprastai reiškia netikėjimą dievų egzistavimu. Kai kurie ateistai tvirtina, kad žino, jog dievų nėra, kiti tiesiog neturi tikėjimo dievais dėl nepakankamumo įrodymų ar patikimų argumentų.
  • Teizmas reiškia tikėjimą bent vienos dievybės egzistavimu.
  • Agnostiškumas – pozicija apie žinojimą: ar mes galime žinoti apie dievų egzistavimą. Agnostikas gali būti ir teistas, ir ateistas, priklausomai nuo to, ką jis mano ar tiki.

Taigi įmanomi kombinuoti apibūdinimai:

  • Agnostinis teistas – žmogus, kuris tiki bent vienos dievybės egzistavimu, tačiau neigia, kad tai pažinimo požiūriu įrodyta arba teigia, kad jis to negali žinoti užtikrintai.
  • Agnostinis ateistas – žmogus, kuris netiki dievų egzistavimu, bet neprisiima teiginio, kad dievų neegzistavimas yra žinomas faktas; tiesiog mano, kad nėra pakankamai pagrindų tikėti.

Epistemologinė perspektyva ir reikšmė

Agnosticizmas pabrėžia skirtį tarp žinojimo (epistemologijos) ir tikėjimo (dogmos). Svarbus punktas yra tas, kad agnosticizmas nėra vien tik „abejingumas“ — tai dažnai sąmoningas patikinimas apie pažinimo ribas. Dėl to agnosticizmas turi reikšmės diskusijose tarp religijos, filosofijos ir mokslo, nes padeda aiškiai formuluoti, ką galime pagrįstai žinoti arba prie ko taikytini mokslo metodai ir logika.

Kritika ir argumentai

Kritikai agnosticizmą dažnai kaltina neiginiu ar neaiškumu: vieni teigia, kad kai kurie metafiziniai klausimai yra sprendžiami logikos ar filosofinių argumentų keliu, todėl juos galima išnarplioti; kiti mano, kad agnostinis požiūris kartais yra neteisingas požiūris į religiją kaip į praktinę gyvenimo sritį. Pagrindiniai argumentai gynėjų pusėje – tai humaniškas ir nuoseklus skepticizmas bei atsargus požiūris į teiginius, kurių neįmanoma empiriškai patikrinti.

Praktinė reikšmė šiandien

Šiuolaikinėje visuomenėje agnosticizmo idėjos atsispindi tiek asmens pasaulėžiūroje, tiek viešose diskusijose apie religiją ir mokslą. Daugelis žmonių, besidominčių kritiniu mąstymu, priima agnostinę nuostatą kaip atsargų, atvirą ir pažinimo ribas pripažįstantį požiūrį. Tuo pačiu, agnosticizmas leidžia derinti kritinį mąstymą su asmeninėmis religijos praktikomis ar moraliniais pasirinkimais.

Apibendrinant, agnosticizmas daugiausia kalba apie tai, ką galime žinoti arba pagrįstai teigti apie dievybių egzistavimą, ir suteikia priemonę aiškiau diferencijuoti žinojimą nuo tikėjimo.