Humanizmas yra filosofija arba mąstymo apie pasaulį būdas. Humanizmas - tai etikos ar idėjų apie tai, kaip žmonės turėtų gyventi ir elgtis, rinkinys. Žmonės, kurie laikosi šios etikos nuostatų, vadinami humanistais. Humanistai teikia pirmenybę kritiniam mąstymui ir įrodymams (racionalizmui ir empirizmui), o ne dogmų ar prietarų priėmimui.

Šiais laikais humanizmas yra artimas sekuliarizmui. Jis reiškia neteistinį požiūrį į gyvenimą, kai norint suprasti pasaulį remiamasi mokslu, o ne religinėmis dogmomis. Šį terminą XX a. viduryje plačiai išgarsino mokslininkai. Daugelis jų norėjo pripažinti žmogiškąsias vertybes, tačiau nesiremti religija kaip pagrindiniu vertybių šaltiniu.

Daugelis humanistų laikosi tokių pažiūrų:

Kas sudaro humanizmo principus?

  • Žmogaus orumas ir teisės: kiekvieno žmogaus vertė ir teisė į pagarbą, laisves bei galimybes.
  • Racionalumas ir mokslas: pasaulio pažinimui prioritetas teikiamas mokslinei pažinčiai, kritiniam mąstymui ir empirinėms patikroms.
  • Etika, grindžiama žmogaus gerove: moraliniai sprendimai remiasi pasekmėmis, empatija ir visuomenės gerove, o ne dieviškomis įsakymais.
  • Autonomija ir atsakomybė: asmenų laisvė rinktis savo kelią, kartu prisiimant atsakomybę už savo veiksmus.
  • Tolerancija ir socialinis teisingumas: lygybė, žmogaus teisės, teisinga visuomenės struktūra ir solidarumas.
  • Humanistinė ugdymo vizija: švietimas, skatinantis kūrybiškumą, kritinį mąstymą ir moralinį sąmoningumą.

Istorija ir raida

  • Senovė: kai kurios senovės graikų mąstymo tradicijos (pvz., epikūriečiai, stoikai) akcentavo žmogaus gyvenimo kokybę ir etiką be tiesioginio religinio autoriteto.
  • Renesansas: humanizmas tapo intelektualiniu judėjimu, pabrėžusiu žmogaus galimybes, mokslą ir klasikinių tekstų studijas. Tokie mąstytojai kaip Petrarchas ir Erasmus skatino humanistinį švietimą ir kultūrą.
  • Apšvieta: XVIII a. išryškėjo proto, žmogaus teisių ir mokslo svarba; mąstytojai kaip Voltaire’as, Locke’as ar Kant’as skatino kritinį mąstymą ir politines reformas.
  • XIX–XX a.: humanizmas vystėsi kartu su moderniosiomis filosofijos, mokslo ir politinėmis idėjomis. XX a. viduryje atsirado organizuotos sekuliarios humanizmo formos ir manifestai (pvz., Humanist Manifesto), įtvirtinantys humanizmo principus ir viešus tikslus.
  • Šiuolaikinis periodas: humanizmas apima tiek sekuliarų (neteistinį) humanizmą, tiek religinius variantus (pvz., religinis humanizmas, kuriame konkuruojančios religijos elementai derinami su humanistinėmis vertybėmis). Tarptautinės organizacijos (pvz., Humanists International ir kt.) jungia šalininkus visame pasaulyje ir skatina žmogaus teises, mokslą bei švietimą.

Tipai ir nuostatos

  • Sekuliarus (neteistinis) humanizmas: pabrėžia mokslą, kritinį mąstymą ir etikos autonomiją nuo religijos.
  • Religinis humanizmas: kai kurios religinės bendruomenės integruoja humanistines vertybes į savo doktriną, teikdamos prioritetą žmogaus orumui ir etikai.
  • Egzistencialus humanizmas: orientuotas į asmeninę atsakomybę, laisvę ir prasmės paiešką, dažnai susijęs su egzistencializmo kryptimis.

Humanizmas praktiškai: etika, politika ir švietimas

  • Etika: humanistinė etika skatina sprendimus, kurie didina žmonių gerovę, mažina kančias ir gerbia teises. Ji gali remtis utilitariniais, teisių ar dorybių etikos aspektais, tačiau visuomet pabrėžia empatinį ir racionalų argumentavimą.
  • Politika: humanistiniai principai dažnai reiškiasi palaikant demokratiją, žmogaus teises, lygybę ir sekuliarią valstybės struktūrą (atskirti bažnyčią nuo valstybės).
  • Švietimas: humanistinė edukacija ugdo mąstymą, kūrybiškumą, kritinį samprotavimą bei moralinį suvokimą, ragina mokytis remiantis įrodymais ir argumentais.

Žinomi pavadinimai ir sąjungos

Per istoriją su humanizmu buvo siejami įvairūs mąstytojai ir rašytojai: Erasmus, Petrarchas, Voltaire’as, Johnas Locke’as, Immanuelis Kantas, Bertrand Russell ir kiti. XX a. pradžioje ir viduryje pasirodė organizacijos ir dokumentai, kuriuos pasirašė ar palaikė intelektualai ir mokslininkai siekdami viešinti humanizmo idėjas. Šiandien veikia daug tarptautinių ir nacionalinių humanistų organizacijų, kurios užsiima švietimu, viešuoju diskursu ir žmogaus teisių gynimu.

Kritika ir atsakymai

  • Kritika: humanizmas kartais kritikuojamas dėl tariamo per didelio sekuliarumo, moralinio reliatyvizmo ar elitizmo (teiginiai, kad racionalus sprendimas yra prieinamas tik išsilavinusiems). Kai kurie taip pat laiko humanizmą nepakankamai dvasingu ar pripažįstančiu transcendentalią patirtį.
  • Atsakymai: dauguma humanistų atkreipia dėmesį, kad humanizmas nėra griežta dogma — jis ragina nuolat vertinti savo nuostatas pagal įrodymus ir pasekmes. Dauguma humanistų taip pat pabrėžia moralės pagrindimą žmogaus gerovėje, o ne abejotinose prielaidose.

Kaip sužinoti daugiau

Jei domitės humanizmu, verta perskaityti įvairius humanistinius tekstus (pvz., Humanist Manifesto ir jo vėlesnes versijas), susipažinti su vakarų filosofijos istorinėmis šaknimis bei pažiūrėti į šiuolaikinių humanistų organizacijų veiklą. Taip pat naudingas sveikas skepticizmas — nagrinėti teiginius kritiškai ir remtis patikimais šaltiniais bei mokslo rezultatais.

Humanizmas yra plati ir dinamiška tradicija, kuri siekia pagerinti žmonių gyvenimą per protą, empatiją ir atsakomybę, tuo pačiu skatindama teisingumą, laisves ir švietimą.