Sekuliarizmas (pasaulietiškumas): reikšmė, formos ir valstybės vaidmuo

Sekuliarizmas (pasaulietiškumas): reikšmė, formos ir valstybės vaidmuo — aiškus paaiškinimas apie religijos ir valdžios santykį, pavyzdžius bei pasekmes.

Sekuliarizmas, dar vadinamas pasaulietiškumu, reiškia principą ar praktiką, pagal kurią viešasis gyvenimas, valstybė ir institucijos yra nepriklausomos nuo religinių institucijų ir dogmų. Tai nereiškia, kad žmonės turi neturėti religijos – sekuliarizmas pirmiausia siekia, kad religija nebūtų valstybės valdžios įrankis arba privaloma visiems piliečiams. Sekuliarizmas taip pat gali reikšti ideologinį požiūrį į tai, kad viešasis diskursas turėtų remtis racionaliais, bendrais visuomenės principais, o ne konkrečiomis religinėmis nuostatomis.

Skirtingi sekuliarizmo suvokimai

Yra keli sekuliarizmo modeliai, kurie skiriasi pagal tai, kaip aiškiai ir griežtai atskiriama religija nuo valstybės gyvenimo:

• Laicitetas (fr. laïcité) – griežtesnis atskyrimas, kuriame valstybė vengia religinių simbolių ir išraiškos valdiškose institucijose.
• Neutralumas – valstybė nepropaguoja jokios religijos ir stengiasi užtikrinti vienodas sąlygas visoms konfesijoms.
• Akomodacija – valstybė stengiasi atsižvelgti į religines mažumas ir kartais pritaikyti viešąsias paslaugas taip, kad jos būtų prieinamos skirtingų tikybų žmonėms.

Valstybės vaidmuo ir teisės aktuose

Valstybė vaidina esminį vaidmenį nustatant sekuliarizmo lygį per konstituciją, įstatymus ir administracinę praktiką. Tokios sritys kaip švietimas, civilinė teisė, mokesčių sistema ir viešosios ceremonijos dažnai reguliuojamos taip, kad būtų aiškiai apibrėžta religijos vieta viešajame gyvenime.

• Švietimas: kai kuriose valstybėse mokyklose yra griežtai pasaulietinis ugdymas, kitur leidžiama religinė švietimo veikla arba valstybinės ir religinės mokyklos egzistuoja lygiagrečiai.
• Finansavimas: valstybė gali finansuoti tam tikras religinės veiklos sritis (pavyzdžiui, kultūros paveldo apsaugą arba religines bendruomenes), arba vengti bet kokio finansavimo, kad išliktų neutrali.
• Teisė ir laisvės: įstatymai dažnai apibrėžia asmens teisę laisvai praktikuoti religiją, kartu nustatydami ribas, kurios apsaugo viešąją tvarką ir asmens teises.
• Viešieji simboliai ir ritualai: diskutuojama apie religinių simbolių leidimą valdiškose įstaigose, prisiekiamus tekstus, šventines datos ir pan.

Sekuliarizacija – socialinis procesas

Sekuliarizacija yra platesnis socialinis reiškinys: tai religijos institucijų, praktikos ir prasmės sumažėjimas visuomenės viešajame gyvenime. Tai gali pasireikšti mažėjančiu religingumu, religinių institucijų politine galia, arba tuo, kad religija tampa labiau asmeniniu, o ne kolektyviniu reiškiniu. Sekuliarizacija vyksta skirtingu tempu įvairiose šalyse ir kultūrose.

Pavyzdžiai ir valstybės modeliai

Skirtingos šalys turi skirtingus santykius su religija. Kai kuriose šalyse egzistuoja valstybinė religija, o valstybės politika integruoja tam tikrą konfesiją į viešąjį gyvenimą. Pavyzdžiui, tokią situaciją galima sutikti Pakistane, Jungtinėje Karalystėje, Graikijoje, Irane ar Saudo Arabijoje — ten valstybė laikosi arba remia konkrečią religiją arba religinių institucijų vaidmuo yra ypatingai didelis.

Kitos valstybės pasirenka aiškų atskyrimą: pavyzdžiui, Indijoje, Pietų Afrikoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose galioja įstatymai, pagal kuriuos religija ir vyriausybė turi būti atskirtos arba nustatytos aiškios ribos tarp jų funkcijų. Toks modelis siekia užtikrinti religijų laisvę ir užkirsti kelią diskriminacijai dėl tikėjimo.

Teokratija ir jos priešingybė

Teokratija yra sistema, kurioje religijos autoritetai arba šventikai valdo valstybę arba kai kuriose svarbiose srityse turi pagrindinę lemiamą įtaką. Tokiu atveju religija tampa valstybinės valdžios pagrindu ir teisinė sistema gali remtis religiniais principais. Teokratija yra tiesiška sekuliarizmo priešingybė – pastaroji siekia atskirti religiją nuo valstybės valdžios.

Diskusijos ir iššūkiai

Sekuliarizmas kelia daug diskusijų: vieni teigia, kad jis būtinas užtikrinti taiką ir religijų laisvę, kiti mano, kad per griežtas atskyrimas riboja religinę tapatybę ir laisvę išreikšti tikėjimą. Aktualūs klausimai:

• Ar valstybė turi drausti religinius simbolius viešose institucijose?
• Kaip suderinti religinių bendruomenių finansavimą ir nuoseklų neutralumą?
• Kaip spręsti konfliktus tarp religinių įsitikinimų ir žmogaus teisių (pvz., lygių teisių, moterų teisės, mažumų apsauga)?

Apibendrinant, sekuliarizmas yra daugialypė idėja ir praktika, kurios tikslas – suderinti religijų laisvę su demokratinės ir neutralaus valdymo principais. Jos formos ir įgyvendinimas labai skiriasi tarp šalių, todėl diskusijos apie tinkamą pusiausvyrą tarp religijos ir valstybės išlieka gyvos.

Paieška pagal raidę