Džonas Veslis (John Wesley, 1703-1791) buvo vienas iš metodistų bažnyčios įkūrėjų. Jis buvo anglikonų dvasininkas ir krikščionių teologas. Jis buvo ankstyvasis metodistų judėjimo lyderis. Veslio gyvenimas turėjo tris skirtingus etapus. Pirmasis Oksfordo universitete, kai buvo įkurtas "Šventasis klubas", antrasis - Wesley'iui dirbant kunigu misionieriumi Savanoje, Džordžijos valstijoje; trečiasis - Wesley'iui grįžus į Angliją. Visą savo gyvenimą Veslis liko Anglikonų Bažnyčioje. Jis teigė, kad jo judėjimas neperžengia Anglikonų bažnyčios ribų.

Gyvenimas trumpai

Džonas Veslis gimė 1703 m. Epworthe (Lincolnshire), kilęs iš dvasininkų šeimos — jo tėvas Samuelis Veslis ir motina Susanna turėjo didelę įtaką vaikų religiniam auklėjimui. Jaunystėje Veslis studijavo Oksforde, kur kartu su bendraamžiais įkūrė vadinamąjį „Šventąjį klubą“ (Holy Club) – disciplinuotą bendruomenę, kuri rūpinosi malda, Viešpaties žodžiu ir gerais darbais. 1735–1737 m. jis keliavo kaip misionierius į Savanną (Džordžijos koloniją), tačiau patyrė nusivylimą ir sunkumus misijoje.

Rimtą dvasingumo poslinkį Veslis apibūdino savo vadinamosios Aldersgate patirties metu 1738 m. gegužės 24 d., kai jis rašė, jog „jaučiau, kaip mano širdis keistai atšilusi“ (felt my heart strangely warmed) — tai tapo lemtingu momentu, kai jis pajuto asmeninį tikėjimo užtikrintumą. Nuo tada Veslis aktyviai išvyko į keliaujančią ganytojo tarnybą: jis rengė atvirus pamokslus, naudojo keliaujančius (itinerytinius) pamokslininkus ir organizavo susitikimus bei „klases“ tikinčiųjų ugdymui.

Teologija ir mokymai

  • Patyrimas ir užtikrintumas: Veslis pabrėžė asmeninį tikėjimo patyrimą — tikėjimo „dovaną“ ir užtikrintumą dėl išganymo.
  • Išganymas ir šventumas: jis mokė apie teisėjimą per tikėjimą (justification) ir apie tolesnį dvasinį tobulėjimą — krikščionišką šventumą arba „dvasinę tobulumo“ idėją (Christian perfection), t. y. nuolatinį Kristaus išraiškos augimą gyvenime.
  • Arminiškas (priešingas predestinacijai): Veslis laikėsi arminiško požiūrio į laisvą valią ir Dievo malonę, o ne storo predestinacijos supratimo.
  • Praktiniai metodai: jis skatino nuolatinį maldos, Biblijos skaitymo, Viešnagės sakramentų reikšmę ir bendruomeninius susitikimus (klases, grupes, „bandas“), per kuriuos tikintieji buvo atsiskaityti ir ugdomi.

Organizacija ir praktinė veikla

Veslis sukūrė tvarkingą metodistų tinklą: societies (bendruomenes), classes (klases) ir mažesnes „bandas“, įvedė sistemą, kaip rengti pamokslininkus ir rūpintis vargšais. Metodistų judėjime sparčiai plito atviri pamokslai lauke – taip pasiekiami tie, kurie neina į bažnyčią. Daug prisidėjo ir jo brolis Charles Veslis, rašęs himnus, kurie pagilino judėjimo dvasingumą.

Pokalbiai su Bažnyčia ir prieštaravimai

Nors Veslis visą gyvenimą reiškė norą likti Anglikonų Bažnyčioje ir tvirtino, kad jo veikla neperžengia jos ribų, realybėje metodistų struktūra ir nuolatinė veikla paskatino atskirų metodistinių bažnyčių formavimąsi po jo mirties. Veslio sprendimas 1784 m. suteikti kunigystę kai kuriems savo pasekėjams Amerikoje leido susiformuoti atskirai organizuotai Methodist Episcopal Church.

Raštai ir poveikis

Veslis paliko gausų raštų palikimą: pamokslus, laikraščius, dienoraščius (Journal), teologinius traktatus (pvz., "A Plain Account of Christian Perfection") ir komentarus. Jis daug rašė apie praktinį krikščionybės gyvenimą ir organizacinę veiklą.

Palikimas

  • Metodizmas išaugo į didelį protestantišką judėjimą, turintį įvairias sroves ir bažnyčias visame pasaulyje.
  • Veslis skatino socialinę atsakomybę: švietimą, pagalbą vargšams, rūpinimąsi kaliniais ir ligoniais; judėjimas vėliau tapo aktyvus ir vergovės priešinime.
  • Jo idėjos apie bendruomeninį tikėjimo ugdymą, širdies patyrimą ir aktyvų pamokslavimą smarkiai paveikė protestantų evangelikų tradiciją.

Džonas Veslis mirė 1791 m. (2 kovo) Londone, palikęs gausų dvasinį, organizacinį ir socialinį palikimą, kuriuo remiasi metodistų bendruomenės iki šiol.