Žinios paprastai suvokiamos kaip patikima, pagrįsta informacija arba tikri teiginiai, o ne vien nuomonė ar spėjimas. Todėl sakymas, kad kažkas yra žinios, reiškia, kad tai yra teisinga informacija, kurią galima pagrįsti įrodymais arba argumentais. Jei teiginys nėra paremtas tinkamais įrodymais ar pagrindimu, įprastai jo nelaikome žiniomis.

Apibrėžimas ir pagrindinės sąvokos

Filosofijoje žinios dažnai apibūdinamos kaip pagrįstas teisingas įsitikinimas — būtent tokį Platonas (Platonas) pasiūlė. Tai reiškia tris komponentus: tikrumą (teisingumą), įsitikinimą (subjektą, kuris tiki) ir pagrindimą (įrodymus arba justificaciją). Tačiau šis tradicinis apibrėžimas buvo užduotas klausimų (pvz., Geterio problemos), todėl epistemologai nagrinėja, kaip tiksliau suprasti „pagrindimą“ ir ar jis visada pakankamas.

Žinių tipai

  • Propozicinės (deklaratyvinės) žinios — „žinojimas, kad“: teiginiai apie pasaulį, kuriuos galime išreikšti žodžiais (pvz., „Žinau, kad Lietuva yra Europos Sąjungoje“).
  • Procedūrinės žinios — „žinojimas, kaip“: praktiniai įgūdžiai ir gebėjimai (pvz., „žinau, kaip važiuoti dviračiu“). Tai Ryle'o skirtumas tarp „žinojimo, kad“ ir „žinojimo, kaip“.
  • Tylioji (tacit) ir išreikštinė (explicit) žinios — tylioji žinios (numanomos) apima sunkiai žodžiais išreiškiamus gebėjimus ir intuityvius sugebėjimus; išreikštinės — formalizuota, dokumentuota informacija.
  • Formalios ir neformalios žinios — mokslinės teorijos, sistemos ir formalūs modeliai priešintis kasdienes, praktines žinias.

Žinių pagrįstumas ir neabejotinumas

Ne visi teiginiai, kuriuos vadiname žiniomis, suteikia absoliutų neabejotinumą. Vieninteliai visiškai akivaizdūs teiginiai yra tokių rūšių propozicijos) yra (analitiniai ar taikūs teiginiai), kurios kyla iš terminų apibrėžimų arba loginių taisyklių — pavyzdžiui, „apskritime yra 360 laipsnių“ arba teiginiai, kurių teisingumas priklauso nuo žodžių vartojimo. Logikos tradicijoje Aristotelio silogizmo tikslas buvo parodyti, kaip tam tikras samprotavimas gali būti formaliai teisingas:

  • Jei visos gulbės yra baltos, o ši paukštis yra gulbė, tai jis turi būti baltas.

Tačiau empirinėje aplinkoje pradinis prielaidas (pvz., „visos gulbės yra baltos“) gali būti klaidingos — realybėje egzistuoja kitų spalvų gulbių. Todėl ir loginiai išvedimai yra teisingi tik tuo atveju, jei tikros yra ir prielaidos.

Žinių šaltiniai

  • Percepcija (regėjimas, klausa ir kt.) — kaip gauname duomenis apie pasaulį.
  • Protas / samprotavimas — loginiai ir matematinių išvadų pagrindai.
  • Testimonija (liudijimai) — žinių gavimas per kitų žmonių informavimą; svarbu vertinti šaltinio patikimumą.
  • Atmintis — praeities patirties išlaikymas kaip žinių šaltinis.
  • Introspekcija — savęs stebėjimas ir vidiniai patyrimai.

Epistemologija — mokslas apie žinias

Filosofijoje žinių teorija vadinama epistemologija. Ji nagrinėja klausimus, kaip žinios gaunamos, kada pateisinama tikėti, kas yra pagrindimas ir ar tam tikri šaltiniai yra patikimi. Epistemologijoje aptariamos pozicijos, pavyzdžiui:

  • Foundacionalizmas — yra tam tikrų pagrindinių abejonių neturinčių tikėjimų, ant kurių statomi kiti teiginiai.
  • Koherentizmas — žinios yra tarpusavyje susijusių įsitikinimų tinklas; teisingas tinklas pateisina konkrečius tikėjimus.
  • Reliabilizmas — žinios priklauso nuo to, ar metodas, kuriuo teiginys buvo gautas, yra patikimas.
  • Naturalizuota epistemologija — mokslo metodus ir empirinius duomenis panaudoja epistemologiniams klausimams spręsti.

Taip pat yra gilių diskusijų apie skepticizmą (abejojimą, kad galime turėti tikrų žinių) ir apie tai, kiek žinios yra galutinės arba laikinai patikimos.

Geterio problemos ir žinių ribotumai

Tradicinį apibrėžimą „pagrįstas teisingas įsitikinimas“ sudrumstė Geterio (Gettier) problemos: jos parodė atvejus, kai žmogus turi pagrįstą ir teisingą įsitikinimą, tačiau dėl atsitiktinumo ar netikėtų aplinkybių tokia situacija neatskleidžia tikros žinios (t. y. turime kažką, kas atrodo kaip žinios, bet jautresnė analizė rodo, kad tai nėra pilnai pateisinama žinojimas). Šios problemos paskatino papildomų kriterijų paiešką, kas būtent sudaro tikrą žinojimą.

Mokslas ir žinios

Dažniausiai patikimas žinių gavimo būdas praktikoje yra mokslinis metodas: stebėjimas, hipotezės kėlimas, empirinis testavimas, analizė ir teorijų koregavimas. Mokslinis procesas pabrėžia sistemingą stebėjimą, eksperimentą ir pasirengimą atmesti arba keisti teorijas, jeigu nauji duomenys yra prieštaringi.

Vis dėlto, kaip teigia daugelis mokslo filosofų, mokslinės žinios yra tipinė “fallibilizmo” išraiška — jos yra geriausios ir patikimiausios žinios, kurias galime turėti konkrečiu laiku, bet jos dažnai laikomos laikinos arba atviro tobulinimui, o ne absoliučiu galutiniu išmanymu.

Praktiniai aspektai ir socialinis matmuo

Žinios dažnai turi socialinį ir institucinį aspektą: ekspertų nuomonės, mokslinis konsensusas ir institucijų patikimumas formuoja, ką visuomenė laiko žiniomis. Todėl svarbu kritiškai vertinti šaltinius, suprasti interesų konfliktus, šališkumus ir metodines ribas.

Išvados

Žinios yra sudėtinga, daugiasluoksnė sąvoka: jos apima tiek teiginius apie pasaulį, tiek praktinius gebėjimus, priklauso nuo pagrindimo ir dažnai yra atviros peržiūrai bei taisymui. Epistemologija, mokslas apie žinias, padeda suprasti, kaip skirstyti patikimą žinojimą nuo nuomonių, kaip vertinti įrodymus ir kokios yra žinojimo ribos bei galimybės.