Pierre-Simon Laplace (1749 m. kovo 23 d. – 1827 m. kovo 5 d.), vėliau markizas de Laplace, buvo prancūzų matematikas ir astronomas, gimęs Beaumont-en-Auge, Normandijoje. Jo darbai padarė didelę įtaką tiek teorinei, tiek taikomajai mokslo raidai — nuo dangaus mechanikos iki tikimybių teorijos ir matematinės fizikos.

Mokslo darbai ir reikšmė

Laplaso darbai padėjo plėtoti matematinę astronomiją ir statistiką. Vienas svarbiausių jo veikalų yra penkių tomų „Dangaus mechanika“ (Mécanique Céleste, 1799–1825 m.), kuriame jis tradicinį geometrinį klasikinės mechanikos požiūrį pakeitė analitiniu — t. y. mechaninius reiškinius aiškino ir sprendė naudodamas skaičiavimus ir diferencialines lygtis. Tai leido nagrinėti sudėtingesnes planetų judėjimo, pasipriešinimo ir perturbacijų užduotis bei įtvirtino analitinės mechanikos metodus moderniojoje astronomijoje.

Tikimybių teorija ir statistika

Laplasas reikšmingai prisidėjo prie tikimybių teorijos vystymosi. Jis parašė svarbų veikalą Théorie analytique des probabilités (1812), kuriame plėtojo Bajeso idėjas ir inverse (atvirkštinės) tikimybės principus — todėl dažnai sakoma, kad Bajeso tikimybių interpretaciją daugiausia išplėtojo Laplasas. Jis taikė tikimybių metodus statistiniams spėjimams, populiacijos analizėms ir klaidų teorijai, taip pat nagrinėjo didžiųjų skaičių įstatymą ir artimųjų pasiskirstymų apytikslumus.

Pagrindinės matematinės sąvokos ir metodai

Laplasas suformulavo ir išplėtojo keletą fundamentalių matematikos bei fizikos instrumentų, kurie iki šiol plačiai naudojami:

  • Jis išrado Laplaso lygtį, vieną iš pagrindinių potencialų teorijos diferencialinių lygčių formų (bendrame pavidale ∇²φ = 0), kuri taikoma elektrostatikoje, gravitacijoje ir srautų teorijoje.
  • Pirmasis sukūrė Laplaso transformaciją, integralinį transformacijos metodą, plačiai naudojamą sprendžiant diferencialines lygtis, sistemos analizėje ir inžinerijoje.
  • Jo vardu pavadintas Laplaso diferencialinis operatorius (Δ arba ∇²), plačiai vartojamas matematikoje, fizikoje ir inžinerijoje.

Dangaus mechanika ir kosmogoninė hipotezė

Analitiniai Laplaso metodai leido išsamiai tirti Saulės sistemos planetų judėjimo perturbacijas ir įvertinti jos ilgalaikį stabilumą. Jis nagrinėjo dujų ir skysčių bangas, potvynių reiškinius, taip pat pasiūlė vieną iš pirmųjų kosmogoninių hipotezių — vadinamąją nykstančios dujinės debesies (nebular) teoriją apie planetų ir Saulės formavimąsi.

Viešasis gyvenimas ir palikimas

Laplasas buvo žinomas ne tik kaip mokslininkas, bet ir kaip visuomenės veikėjas: jis buvo Prancūzijos mokslo institucijų narys, užėmė įvairias pareigas ir buvo apdovanotas titulu. Jo vardu pavadintos daugelis teorijų, operatorių ir transformacijų — tai liudija jo ilgalaikį poveikį matematikos, fizikos ir inžinerijos raidai. Mirė Paryžiuje 1827 m.; jo darbai ir šiandien tebėra esminė dalis matematikos bei taikomosios fizikos švietimo ir praktikos.