Ledynas – tai didelis ledo ir sniego masyvas, kuris susiformuoja ten, kur vasarą ne visas sniegas ištirpsta. Kiekvieną žiemą prisikaupia vis daugiau sniego, o dėl vis didėjančio sniego ir susiformavusio ledo svorio susidaro stiprus slėgis. Dėl šio slėgio apatinės sniego dalys palaipsniui virsta tankiu ledu. Kai tai vyksta daugelį metų ir kaupiasi vis didesnis ledas, ledynas tampa toks sunkus, kad dėl gravitacijos jis ima lėtai judėti – teka žemyn panašiai kaip vanduo, bet žymiai lėčiau. Tipinis ledyno poslinkis per metus gali būti apie 50 metrų (160 pėdų), tačiau greitis labai kinta priklausomai nuo tipo ir sąlygų.

Kaip susiformuoja ledynai

Ledynų susidarymui būtinos trys pagrindinės sąlygos:

  • pakankamai daug kritulių (sniego);
  • vėsus klimatas, kad sniegas nenutrūkstamai išliktų per vasaras;
  • laikas – per dešimtis ar šimtmečius sluoksniai suslegia ir transformuojasi į ledą.

Sniegas kaupiasi sluoksniais. Apatiniai sluoksniai suspaudžiami, virsta firnu (tankesnis, aptrupėjęs sniegas), o vėliau – tikru ledu. Kuo storesnis sluoksnis, tuo didesnis slėgis ir apatinio ledo plastinės deformacijos bei slydimo tikimybė.

Kaip ledynai juda

Ledynų judėjimą lemia keli mechanizmai:

  • Vidinė deformacija – ledas lėtai plastinai deformuojasi dėl svorio ir slėgio; sluoksniai slysta vienas per kitą.
  • Grindinio slydimas – kai apatinė ledyno dalis turi tiršto tirpalo arba vandens sluoksnį, ledas gali slysti ant uolienos ar smėlio pagrindo.
  • Surging (staigūs pasislinkimai) – kai kurie ledynai periodiškai „pasipurto“ ir juda daug greičiau nei įprastai tam tikru laikotarpiu.

Judėjimo greitis priklauso nuo nuolydžio, temperatūros, gruntinių sąlygų ir leduose esančio vandens kiekio. Daugeliui kalnų ledynų būdingi poslinkiai nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų metrų per metus; kai kurių greitų ledynų (ypač ištekėti iš ledynų masyvų į jūrą) greitis gali siekti kilometrus per metus per trumpas fazes.

Ledynų zonos

  • Kaupimosi zona – viršutinė dalis, kur sniego priauga daugiau nei ištirpsta.
  • Ablacijos (degėsių) zona – apatinė dalis, kur daugiau sniego/iš lėto ištirpsta, subliūkšta ar atskala rieda nuo ledyno.
  • Pusiausvyros linija (angl. equilibrium line) – riba tarp kaupimosi ir abliacijos zonų; jos aukštis keičiasi priklausomai nuo klimato.

Tipai

  • Kalimai (kalnų) ledynai – siauri, slūgso kalnų slėniuose (pavyzdys: ledynai Alpėse).
  • Ledokauliai ir ledynų kepurės – didesni masyvai, dengiantys kalnus ar ledokraščių teritorijas.
  • Poliariniai ledynai / ledynų dangos – labai stori ledynai, dengiantys dideles lygumas, pavyzdžiui, Grenlandijos ir Antarkties ledynai.

Ledynų vaidmuo ir poveikis

  • Gėlas vanduo: ledynai yra didžiausias gėlo vandens šaltinis Žemėje – dauguma planetos gėlo vandens yra sukaupta lede ir sniege. Tuo tarpu didžiausi sūraus vandens telkiniai yra vandenynai.
  • Reljefo formavimas: ledynai erozijos ir nuosėdų kaupimo metu formuoja U formos slėnius, fjordus, morenas, drumlinus ir kitus geologinius darinukus.
  • Vandens tiekimas: kalnų ledynai reguliuoja upių srautus – tirpstant pavasarį ir vasarą jie aprūpina vandenį žmonėms, žemės ūkiui ir hidroenergijai.
  • Jūros lygio kilimas: kai dideli ledynai ir ledinės kepurės tirpsta, tai prisideda prie pasaulinio jūros lygio kėlimo.

Grėsmės ir pokyčiai

Klima labai veikia ledynus. Šiltesnis klimatas mažina kaupimosi zoną ir kelia pusiausvyros liniją į aukštį, dėl to daug ledynų nyksta. Tai sukelia:

  • mažėjantį vandens tiekimą kai kuriuose regionuose;
  • didesnį jūros lygį;
  • galimus pavojus, pvz., staigius ledyninių ežerų išsiliejimus (GLOF – glacial lake outburst floods) ar didesnę nuotėkio ir nuosėdų riziką.

Trumpa santrauka

Ledynai – tai dinamiški, ilgalaikiai ledo ir sniego telkiniai, formuojami per daug metų. Jie juda dėl slėgio ir gravitacijos, formuoja kraštovaizdį, saugo didžiąją dalį Žemės gėlo vandens ir yra svarbūs tiek ekologiniu, tiek ekonominiu požiūriu. Tačiau klimato pokyčiai kelia rimtą grėsmę jų stabilumui ir su tuo susijusioms žmogaus veikloms bei gamtiniams procesams.