Granitas yra magminė uoliena, randama Žemėje, nors apie granito analogus Saulės sistemoje moksliniai duomenys yra riboti ir aptariami. Jis susidaro iš karštos išlydytos magmos, kuri įsiskverbia į žemės plutą ir lėtai vėsta po paviršiumi. Dėl lėto aušinimosi susidaro stambus, stambiausių kristalų tekstūras turintis akmuo, kurio spalva gali svyruoti nuo tamsiai iki šviesiai pilkos, rudos ar rausvos — priklausomai nuo pagrindinių mineralų proporcijų ir jų grūdėtumo.
Sudėtis ir mineralai
Granito sudėtis yra mišri ir dažniausiai apima didelę dalį kvarco bei feldšpato, taip pat tamsesnius lydinius, pavyzdžiui raugerškis ir kartais smulkius akmens priedus kaip žėrutis. Aušinantis magmai, šie mineralai auga ir sudaro akivaizdžius kristalus, kuriuos lengva pastebėti supjaustytame ar nupoliruotame granito paviršiuje. Kvarcas suteikia granito atsparumo ir skaidrumo šviesioje dalyje, o feldšpatai — spalvų variabilumo (pvz., rausvi ar rausvai pilki atspalviai, kai gausu kalio feldšpato).
Kilmė ir susidarymas
Granitas paprastai formuojasi kaip intruzinė (plutoninė) uoliena — magma įsiskverbia į žemyninės plutos sluoksnius, kur vėsta labai lėtai, leidžiant kristalams užaugti. Magmą tarp kitų uolienų sluoksnių stumia slėgis po Žemės paviršiumi; ji gali suformuoti įvairaus dydžio plutonus — nuo mažų stocks iki didelių batholith telkinių. Dėl šių procesų susidaro stambia grūdėtumo granitas, kuriame kristalai aiškiai matomi be mikroskopo.
Geografinis pasiskirstymas ir tektonika
Granitas yra įprastas Žemės akmuo, sudarantis didelę Žemės plutos (išorinio Žemės sluoksnio) dalį. Jis dažnai aptinkamas žemyninėse dalyse, susijusiose su senais kontinentiniais branduoliais. Granitas paprastai randamas plokštėse. Nors jis susidaro po Žemės paviršiumi, intensyvūs procesai, tokie kaip tektoninio judėjimo, eroziya ir pakilimas, dažnai išstumia granito masyvus į paviršių. Kai Žemės plutos plokštės juda viena šalia kitos ir dėl jų susikirtimo ar spaudimo jos sulinksta ir stumiamos aukštyn, taip gali atsirasti granito kalnai.
Savybės ir atpažinimas
- Struktūra: stambiai grūdėta (phaneritinė) — aiškūs kristalai kvarco, feldšpatų ir tamsių mineralų.
- Mechaninės savybės: granitas yra kietas, tankus ir atsparus dilimui bei suspaudimui, todėl mėgstamas statybose.
- Atsparumas oro sąlygoms: granitas paprastai gerai atsparus atmosferinei erozijai, tačiau ilgainiui gali cheminiai ir mechaniniai procesai skaido jo paviršių (pvz., žėrimo, eksfoliacijos ar transformacijos į gilesnes mineralines formas).
- Išvaizda: spalva ir raštas priklauso nuo feldšpatų tipo (kalio feldšpatai dažnai suteikia rausvą atspalvį), kvarco kiekio ir tamsių mineralų kiekio.
Panaudojimas
Dėl savo kietumo ir estetikos granitas plačiai naudojamas:
- statyboje — fasadams, laiptams, grindiniams;
- paminklams ir skulptūroms;
- virštinkliams (stalviršiams), vidaus apdailai ir lauko akcentams;
- inžineriniuose sprendimuose, kur reikalingas atsparus dilimui ir apkrovoms akmuo.
Kaip atpažinti granitą
Supjaustytas ar nupoliruotas granitas rodo aiškius mineralinius grūdus; kvarcas bus stikliniškai blizgus, feldšpatai — matiniai ar šiek tiek perlamutriniai, o tamsūs mineralai — plokšti, šviesos atspindžius sugeriantys pleištai. Paprastai granitas yra sunkesnis ir tvirtesnis nei dauguma plutos uolienų, o paviršiuje matoma struktūra leidžia jį atskirti nuo panašių uolienų kaip dioritas ar sienitas.
Apibendrinant, granitas — tai stambiagrūdė, ilgai vėsianti magminė uoliena, turinti aiškią mineralinę sudėtį ir plačias panaudojimo galimybes. Jo savybės priklauso nuo konkretaus mineralų santykio ir geologinių sąlygų, kuriose jis susiformavo.
