Planetiškasis ūkas

Pastebėjimai

Planetinės migliados nėra labai ryškios. Nė viena iš jų nėra pakankamai ryški, kad ją būtų galima pamatyti be teleskopo. Pirmoji atrasta buvo Dumbliomigla. Astronomai nežinojo, kas tai per objektai, kol XIX a. nebuvo atlikti pirmieji spektroskopiniai eksperimentai. Viljamas Huginsas (William Huggins) galaktikoms stebėti naudojo prizmę. Jis pastebėjo, kad jos labai panašios į žvaigždes.

Kai jis pažvelgė į Katės akies miglą, ji atrodė kitaip. Jis pamatė emisijos liniją toje vietoje, kurios anksčiau niekas nebuvo matęs. Tai reiškė, kad ji atrodė kaip elementas, kurio niekas anksčiau nebuvo matęs. Mokslininkai manė, kad tai gali būti naujas elementas. Jie nusprendė jį pavadinti nebulium.

Vėliau fizikai įrodė, kad labai mažo tankio dujos gali atrodyti kaip kažkas kita. Paaiškėjo, kad dujos, į kurias jie žiūrėjo, buvo deguonis, o ne šmėkla.

Planetinėse miglotyse esančios žvaigždės yra labai karštos. Tačiau jos nėra labai ryškios. Tai reiškia, kad jos turi būti labai mažos. Tokios mažos žvaigždės būna tik tada, kai miršta. Tai reiškia, kad jos yra vienas iš paskutinių žvaigždės mirties etapų. Astronomai pastebėjo, kad visos planetinės miglos plečiasi. Tai reiškė, kad jas sukėlė žvaigždės išoriniai sluoksniai, kurie jos gyvenimo pabaigoje išmetami į kosmosą.

NGC 7293, Spiralinė migla


NGC 2392, Eskimų migla

Kilmė

Žvaigždės, sveriančios daugiau nei aštuonias Saulės mases, taps supernovomis. Mažesnės masės žvaigždės sudarys planetines miglones. Po milijardų žvaigždžių evoliucijos metų žvaigždė nebeturės vandenilio. Dėl to žvaigždės paviršius tampa šaltesnis, o branduolys - mažesnis. Saulės branduolio temperatūra yra apie 15 milijonų laipsnių Kelvino. Kai joje baigsis vandenilis, dėl mažesnio branduolio jo temperatūra pakils iki maždaug 100 mln. laipsnių Kelvino.

Išoriniai žvaigždės sluoksniai dėl branduolio šilumos tampa daug didesni ir daug vėsesni. Žvaigždė tampa raudonąja milžine. Šerdis tampa dar mažesnė ir karštesnė. Kai jo temperatūra pasiekia 100 milijonų K, helis pradeda lydytis į anglį ir deguonį. Kai tai įvyksta, branduolys nustoja mažėti. Degant heliui netrukus susiformuoja anglies ir deguonies branduolys, kurį supa helio ir vandenilio apvalkalas.

Kadangi helis branduolių sintezės reakcijose nėra labai stabilus, branduolys pradeda labai greitai augti ir mažėti. Stiprūs žvaigždžių vėjai išoriniame žvaigždės sluoksnyje esančias dujas ir plazmą išpučia į išorę. Šios dujos sudaro debesį aplink žvaigždės branduolį. Kadangi vis daugiau dujų tolsta nuo žvaigždės, vis gilesni ir gilesni aukštesnės temperatūros sluoksniai siunčiami į išorę. Kai dujos įkaista iki maždaug 30 000 laipsnių kelvino, jos pradeda švytėti. Tada debesis tampa planetine miglele.

Skaičiai ir padėtis

Mūsų galaktikoje žinome apie 3 000 tokių miglų, palyginti su 200 milijardų žvaigždžių. Dėl labai trumpo jų gyvavimo laiko, palyginti su žvaigždėmis, jų nėra tiek daug, palyginti su žvaigždėmis. Daugiausia jų randama Pieno kelio plokštumoje, ir kuo arčiau Pieno kelio centro, tuo jų vis daugiau.

Forma

Tik apie dvidešimt procentų planetinių miglų yra sferos (kaip Abell 39). Likusios yra įvairių formų. Šių formų priežastis nėra suprantama. Gali būti, kad ją lemia antrinių žvaigždžių gravitacinė trauka (pavyzdžiui, jei tai dvinarė žvaigždžių sistema). Antroji teorija yra ta, kad šalia žvaigždės esančios planetos gali pakeisti miglų formavimąsi. Trečioji teorija teigia, kad formas lemia magnetiniai laukai. [1].

Problemos

Tyrinėjant planetines miglones susiduriama su problema, kad astronomai ne visada gali nustatyti, kaip toli jos yra. Kai jos yra arti, astronomai, norėdami nustatyti, kaip toli jos yra, naudoja vadinamąjį plėtimosi paralaksą, tačiau tai užtrunka ilgai. Jei jos nėra arti, kol kas nėra tinkamo būdo nustatyti, kaip toli jos yra.

Susiję puslapiai

• Tarpžvaigždinė terpė
• Mėlynuolė
• Žvaigždžių evoliucija
• Baltoji nykštukė