Tritonas — Neptūno didžiausias mėnulis: savybės, atradimas, temperatūra

Sužinokite apie Tritoną — Neptūno didžiausią mėnulį: atradimą, geologiją, ekstremalias temperatūras (-235 °C), Kuiperio kilmę ir retą atmosferą.

Tritonas, arba Neptūnas I, yra didžiausias Neptūno planetos mėnulis. Tai septintas pagal dydį Saulės sistemos mėnulis. Tritonas yra šiek tiek mažesnis už Žemės Mėnulį — jo skersmuo yra apie 2 706 km. Tritono geologinė istorija sudėtinga: jo paviršius vietomis yra palyginti jaunas, o kai kurios sritys atspindi aktyvius procesus, vykusius per geologiškai neseną laiką.

Jį 1846 m. spalio 10 d. atrado britų astronomas Viljamas Laselas (William Lassell), praėjus vos 17 dienų po to, kai patį Neptūną atrado vokiečių astronomas Johanas Gotfrydas Galė (Johann Gottfried Galle) ir Heinrichas Liudvikas d'Arestas (Heinrich Louis d'Arrest). Vardas „Tritonas“ kilęs iš graikų jūrų dievo Tritono.

Savybės ir pagrindiniai faktai

• Skersmuo: apie 2 706 km (mažesnis už Žemės Mėnulį).
• Masė: maždaug 2,14 × 10^22 kg.
• Densitas: rodo, kad Tritone yra reikšmingas vandens ledo kiekis kartu su uoliena.
• Orbitos ypatybės: Tritonas skrieja retrogradine orbita aplink Neptūną (tai reiškia, kad jis sukasi priešinga Neptūno sukimui) ir yra susietas sinchroniškai — visada rodo tą pačią pusę planetai. Jo orbitinis periodas yra trumpas (kelios paros), o orbitos atstumas nuo Neptūno siekia kelis šimtus tūkstančių kilometrų.
• Paviršiaus temperatūra: labai žema — Voyager 2 matavimais apie −235 °C (≈38 K, −391 °F).
• Atmosfera: plona, daugiausia sudaryta iš azoto (N2) su mažomis metano (CH4) ir anglies monoksido (CO) dalimis; oro slėgis prie paviršiaus yra labai mažas (maždaug mikrobarnų eilės tvarka).

Genezė ir orbita

Dauguma astronomų mano, kad Tritonas yra užfiksuotas Kuiperio juostos objektas, kurią Neptūnas pagavo savo gravitacijos veikimu ankstyvojoje Saulės sistemos istorijoje. Jo retrogradinė orbita ir palyginti didelis masės santykis su Neptūnu rodo, kad tai nėra įgimtas Neptūno palydovas. Tikėtina, kad Tritono sugavimo metu įvykusi stipri gravitacinė sąveika sukėlė intensyvų triukšmą (tidalinį) ir šilumos išsiskyrimą, kas galėjo paskatinti geologinę veiklą ir paviršiaus persiformavimą.

Geologija ir aktyvumas

Žinomiausi tiesioginiai Tritono stebėjimai buvo atlikti Voyager 2 praskridimo metu 1989 m., kai buvo užfiksuotos neįprastos paviršiaus struktūros ir aktyvūs reiškiniai:

• pastebėti geizeriai (pluomenys), kilę iki kelių kilometrų aukščio, kuriuos sieja su šalto azoto išsiveržimais;
• „cantaloupe“ tipo reljefas — nedideli iškilimai ir smeigstai, sudarantys duobėtą paviršiaus tekstūrą;
• glotnios lygumos, kurios gali būti šviežiai užleistos lavos tipo srauto (cryovolcanizmas) rezultatas;
• tamsios juostos ir dėmės, susidariusios dėl plūstančių dujų paliktų nuosėdų ir organinių medžiagų (tholins).

Dėl šio aktyvumo paviršiaus amžius kai kuriose srityse vertinamas kaip labai jaunas (galbūt milijonų metų), o tai rodo nuolatinį perdengimą ir atnaujinimą. Modeliai taip pat rodo tikimybę, kad po ledo pluta gali būti šiltesnis, galbūt turintis skystą vandens sluoksnį — tai gali paaiškinti dalį stebėto aktyvumo, nors tiesioginių įrodymų apie didelį skystą vandenį nėra.

Magnetizmas ir sąveika su Neptūno aplinka

Tritonas neturi patvirtinto nuolatinio (intrinsinio) magnetinio lauko, panašaus į Ganimedo. Tačiau jis sąveikauja su Neptūno magnetosfera ir plazma aplinka. Kai kurios teorijos numato, kad jei po plutinių sluoksnių būtų laidus skystis (pvz., sūrus vandenynas), jis galėtų sukelti indukuotą magnetinį lauką, tačiau tai dar nėra aiškiai patvirtinta.

Tyrimai ir ateitis

Pagrindinis šaltinis apie Tritoną iki šiol yra Voyager 2 praskridimas 1989 m. Nuo tada papildomų duomenų suteikė žemės ir kosminių teleskopų stebėjimai. Dėl dydžio, įdomios geologijos ir galimos vandeninės sluoksnio galimybės Tritonas laikomas patraukliu būsimioms misijoms — tiek praskridimams, tiek orbiteriams ar net nukryptinėms programoms. Keletas pasiūlymų ir idėjų misijoms buvo svarstyti, tačiau iki šiol nėra patvirtintų ilgalaikių programų, skirtų Tritonui ištirti iš arti.

Ateities perspektyvos ir ilgaamžiškumas

Dėl retrogradinės orbitos ir nuolatinės sąveikos su Neptūnu ilgainiui (per milijardus metų) Tritonas gali prarasti orbitinę energiją ir spirališkai artėti prie planetos; tai gali baigtis arba panirimu į Neptūną, arba sunaikinimu prie Roche ribos ir galimu žiedų susidarymu. Tai – tolima ateitis (milijardų metų skalėje), bet ji parodo, kad Saulės sistemos palydovų likimai gali būti labai dinamiški.

Apibendrinant: Tritonas yra išskirtinis palydovas dėl savo retrogradinės kilmės, itin šalto paviršiaus, plonos azotinės atmosferos ir geologinės veiklos, kurią pirmasis detaliai užfiksavo Voyager 2. Tyrimai tęsiami per teleskopus ir modelius, o ateities kosminės misijos galėtų atskleisti dar daugiau apie jo sandarą, istoriją ir galimą poledinį vandenyną.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Tritonas?

K: Kada buvo atrastas Tritonas?

Klausimas: Ar manoma, kad Tritonas yra užfiksuotas Kuiperio juostos objektas?

K: Kokia šalta Tritono paviršiaus temperatūra užfiksuota?

K: Ar Tritonas turi savo magnetinį lauką arba atmosferą?

Paieška pagal raidę