Ekstrasolinė planeta (arba egzoplaneta) - tai natūrali planeta, esanti planetų sistemoje už mūsų Saulės sistemos ribų.

2013 m. buvo apskaičiuota, kad Mėlynbarzdžio žvaigždyne yra nuo mažiausiai 17 iki mažiausiai 144 milijardų žemiškųjų planetų. Mažesniame įvertyje buvo nagrinėjamos planetos kandidatės, kurias surinko Keplerio kosminė observatorija. Tarp jų yra 461 Žemės dydžio planeta, iš kurių bent keturios yra "gyvenamojoje zonoje", kurioje gali egzistuoti skystas vanduo. Viena iš keturių, pavadinta Kepler-69c, yra vos 1,5 karto didesnė už Žemę ir skrieja aplink žvaigždę, panašią į mūsų Saulę, t. y. maždaug tiek, kiek pagal dabartinius duomenis galima rasti "Žemę 2.0".

Ankstesniuose darbuose teigta, kad mūsų galaktikoje yra bent 100 milijardų visų tipų planetų, t. y. vidutiniškai bent po vieną kiekvienai žvaigždei. Taip pat yra planetų, skriejančių aplink rudąsias nykštukes, ir laisvai plūduriuojančių planetų, kurios skrieja aplink galaktiką tiesiogiai, kaip ir žvaigždės. Neaišku, ar abu šiuos tipus reikėtų vadinti planetomis.

Atradimų apžvalga ir kiekiai

Nuo pirmųjų patvirtintų egzoplanetų atradimų 1990–2000 m. tempas smarkiai išaugo. Šiuo metu aptikta ir patvirtinta tūkstančiai egzoplanetų; daugiau nei 5 500 patvirtintų objektų (skaičius nuolat kinta, nes nauji atradimai ir peržiūros atliekami reguliariai). Be patvirtintų, yra dar keliasdešimt tūkstančių kandidatų stebėjimų duomenų archyvuose.

Kaip randamos egzoplanetos

Egzoplanetų aptikimo metodai yra įvairūs — kiekvienas tinka skirtingiems planetų tipams ir atstumams. Pagrindiniai metodai:

  • Transito metodas: stebima žvaigždės šviesos silpnesnė dingimo periodo metu, kai planeta praeina priešais žvaigždę. Tai leidžia nustatyti planetos dydį ir, kartu su kitais duomenimis, tankį bei atmosferos užuomazgas.
  • Radialinės greitės (doplerio) metodas: matuojamas žvaigždės judėjimas į mus ir nuo mūsų dėl aplink jos esančios planetos traukos. Duoda informaciją apie planetos masę arba masės apatinę ribą.
  • Tiesioginis vaizdavimas: retesnis, bet leidžia gauti tiesioginius planetos šviesos ar spektro duomenis, svarbu dideliems atstumams ir ryškioms planetoms arba jaunoms sistemos planetoms su terminio spinduliavimo signalu.
  • Gravitacijos mikrojudesio (microlensing): naudojamas, kai kitos žvaigždės praeina pro foninę šviesą ir trumpai sustiprina šviesą dėl tarpinio objekto. Tinka aptikti atokiau esančias arba mažas planetas.
  • Astrometrija: tikslių žvaigždės padėties pokyčių stebėjimas, kuriuos sukelia planetos gravitacija. Šis metodas dar vystomas, bet su ateities misijomis taps svarbesnis.
  • Laiko matavimų metodai (pvz., pulsuotojų laikų svyravimai): leidžia rasti planetas aplink specifines žvaigždes, tokias kaip pulsarai.

Gyvenamoji zona ir kas lemia gyvybės galimybes

Gyvenamoji zona dažniausiai apibrėžiama kaip atstumas nuo žvaigždės, kuriame planetoje galėtų egzistuoti skystas vanduo ant paviršiaus, esant tinkamai atmosferai. Tačiau tai tik vienas kriterijus — tikrosios gyvybės sąlygos priklauso nuo daugelio papildomų veiksnių:

  • Žvaigždės tipas ir kintamumas (pvz., jaunų arba aktyvių rudųjų nykštukių staigūs išsiveržimai gali išnaikinti atmosferą).
  • Planetos atmosfera: sudėtis, storis, šilumos sulaikymas (šiltnamio efektas) ir magnetinis laukas, saugantis nuo žvaigždžių vėjo.
  • Orbito ekscentriškumas — didelės ekscentrinės orbitos gali sukelti didelius temperatūros svyravimus.
  • Tidal locking (sinchroninis sukimas) aplink mažas žvaigždes gali lemti vienašališką įkaitimą ir sudėtingesnę klimato dinamiką.
  • Geologinė aktyvumas ir vandens šaltiniai (pvz., vidaus šiluminė energija, kalnai, vandenynai po ledu).

Skirtingi egzoplanetų tipai

Rasta labai įvairių planetų: nuo didžiulių dujinių milžinų, vadinamų "karštomis Jupiteriais", iki mažų, uolėtų planetų, panašių į Žemę ar Marsą. Taip pat pastebimos tarpinės klases, pavyzdžiui, "mini-Neptūrus" ar "superžemes" — planetos masesnės už Žemę, bet mažesnės už Neptūną. Kai kurios planetos neturi žvaigždžių (vadinamos klajoklėmis arba laisvai plūduriuojančiomis), o kitos sukasi aplink rudąsias nykštukes ar dvisistemes žvaigždžių sistemas.

Debatai: kas yra planeta?

Yra teoretinių ir terminologinių diskusijų, ar kai kurie objektai turėtų būti vadinami planetomis — ypač rudųjų nykštukių orbitose rastos mažos masės planetos arba laisvai plūduriuojančios masyvios masės objektai. Taip pat yra diskusijų apie skirtumą tarp planetų ir rudųjų nykštukių bei smulkesnių substelinių objektų, kai atsižvelgiama į jų kilmę ir masę.

Žymios misijos ir kas ateityje

  • Kepleris ir vėlesnės misijos atvėrė masinį egzoplanetų aptikimą.
  • TESS tęsiamas darbas ieškant arti esančių tranzituojančių planetų, tinkamų sekantiems spektriniams tyrimams.
  • JWST (James Webb kosminis teleskopas) suteikia galimybę tirti egzoplanetų atmosferas ir ieškoti biosferos žymių.
  • Ateities misijos (pvz., PLATO, ARIEL ir didžiųjų žemės teleskopų projektai) dar labiau pagerins mūsų supratimą apie planetų populiacijas ir jų fizines savybes.

Iššūkiai ir svarbios pastabos

Net ir esant tranzitams ar spektrams, interpretuoti atmosferos duomenis sudėtinga: reikia atsižvelgti į debesis, cheminius žymenis, žvaigždės triukšmą ir instrumentų ribotumus. Be to, buvimas gyvenamojoje zonoje nereiškia automatiškai, kad planeta gyvybei tinkama — tai tik pirmasis žingsnis vertinant potencialą.

Egzoplanetų mokslas sparčiai vystosi, todėl skaičiai, apibūdinimai ir mūsų supratimas nuolat kinta. Ateities stebėjimai ir misijos leis geriau įvertinti, kiek panašių į Žemę pasaulių yra mūsų galaktikoje ir ar tarp jų yra tikrų „Žemių 2.0“.